Gimė 1922 m. Lietuvoje. Gyvena ir dirba Niujorke nuo 1949 m. Vienas žymiausių eksperimentinių filmų kūrėjų septinajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

Šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą: savo tekstus publikavo “Film Culture Magazine”, ”The Village Voice”, “Sight and Sound”, “Bianco e Nero”, “The American Film”, “The New York Times”, “Cahiers du Cinéma”, “Film Quarterly” etc. Jonas Mekas yra Filmų antologijos (nepriklausomo kino produkcijos archyvas) Niujorke įkūrėjas ir jos vadovas. Sulaukęs garbaus amžiaus ir toliau aktyviai kuria, rašo ir keliauja po pasaulį su savo kūriniais.

Ištraukos iš amerikiečių kino kritiko Fred Camper straipsnio “Ekstazės sekundės”:
Jonas Mekas žinomas kaip vienas svarbiausių avangardinio kino meno propaguotojų. Savo recenzijomis ir filmų demonstravimu per kelis dešimtmečius jis priartino šio ypatingo  filmavimo meno sąjūdžio pasiekimus daugeliui žiūrovų, kurie kitaip jų nebūtų pažinę. Bet jis ir pats yra filmininkas, ir iš tikrųjų vienas geriausių jo remiamo sąjūdžio menininkų.

Kadangi J. Meko filmavimas yra reliatyviai „abstraktus“, palyginus su įprastiniu dokumentiniu filmu, jis mato kiekvieną asmenį kaip judančių šešėlių raštą, kuris įsismelkia į žiūrovo vyzdį ir smegenis, į jo sąmonę, lygiai taip, kaip ir susitikimas su kitu žmogumi.

J. Meko kinematografinis stilius įjungia improvizacinę filmavimo metu vykstančią kompoziciją. Priešais jį esančiai scenai jis atsiliepia filmuodamas ją labai trumpais vaizdinių proveržiais, dažnai paimdamas tokius scenos aspektus, kurie normaliai nebūtų išryškinti. Šie yra sujungiami befilmuojant ir per vėlesnį montavimą sudaro jo paties savitą, idiosinkratišką filmuojamo įvykio reginį.

Žiūrovai, kuriems avangardinis kinas dar svetimas, turėtų būti pasiruošę galimybei, kad filmą iš pradžių bus sunku stebėti: montažas yra ne tik labai greitas, bet kartais gali būti net sumaišančiai staigus.

Mekas nusisuka nuo scenos kaip tik tuo momentu, kai atrodo, jog gali atsitikti kas nors „įdomaus“, arba kaip tik tuo metu, kada žiūrovas yra pradėjęs jausti simpatijas veikėjams. Šis montažas labai nelygus, rantytas ir nereguliarus savo ritmais. Niekada negalima iš anksto spėti, kada Mekas užbaigs sceną, nebent spėliojant, kad tai įvyks pačiu labiausiai nelaukiamu momentu. Žiūrovo akis nuolat sukrečiama vaizdinių trumpumo ir taip pat „naminių filmų“ filmavimo stiliaus.

Užsienio lietuvių dienraštis „Draugas“, 1986 m. vasario 22 d.:
Mekas vengia klasikiniai išbalansuotų kompozicijų, sklandaus, lygaus apšvietimo ar bet ko, kas primintų komercinės kinematografijos dailius, neiššaukiančius, nesikeičiančius, sudaiktintus ir iš anksto žiūrovui suvirškintus vaizdinius. Čia nereikėtų išleisti iš akių įkvėpimo, ateinančio iš naminių filmų žanro. Mekas Mėgaujasi necentruotų įrėminimu, veikėjais, besistaipančiais prieš jo aparatą, svyruojančiais kameros judesiais. Jis net puikiai išnaudoja įvairius kameros sutrikimus, jų rezultatus įjungdamas į savo filmo ritmus. Jo, kaip poeto, akis įstengia per medžiagos organizavimą šias priemones panaudoti, kad intensyvumas, kuriuo scena suvokiama, dar padidėtų.

Poveikis žiūrovui, kuris atviras tokioms galimybėms, yra nepaprastas. Jokia scena, joks momentas negali būti suvokiamas pasyviai. Kiekvienas iš staigių nutraukimų, iš dalies dėl to, kad jei nelaukti, padeda įliedinti jo redaguotus vaizdus į smegenis staigaus atskleidimo blykstelėjimu. Pasyvus stebėjimas iš anksto nulemtų vaizdų, kuriais pasižymi konvencinių filmų pobūdis, yra nušluojamas, ir žiūrovo protui teikiama naujos gyvybės. Itš tiesų,  tokios didybės filmas kaip „Jis stovi dykumoje, skaičiuodamas savo gyvenimo sekundes“ suteikia naujos prasmės frazėms kaip „gyvenimas pasaulyje“. Mekas teigia, jog gyventi – tai reiškia būti nuolat naujai pastabiu, amžinai atsivėrusiu, galėti vis iš naujo save nustebinti.

Kitas J. Meko technikos poslinkis yra, nežiūrint atpažįstamų veikėjų ir vietovių, filmo kaip autobiografijos pabrėžimas. Tai nėra filmai, pretenduojantys atskleisti kokią nors objektyvią informaciją apie vaizduojamus žmones. Nors spausdinti įrašai pateikia medžiagos vietą, datas ir veikėjų vardus, jie skirti scenų datavimui įstatyti ir kaip filmininko gyvenimo „sekundės“. Kaip ir kiekvienoje autobiografijoje, turinys čia yra Meko asmeniški prisiminimai.