Šį lietingą, šaltą rudenį režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ sugrąžina žiūrovą į paskutines šiltas vasaros dienas, su kuriomis norom ne norom tenka atsisveikinti. Tai dienos, kai dar šviesu, šilta, tačiau jauti artėjantį pabaigos ilgesį.

Tai ne pirmas kartas, kai stojame kartu dėl bendro tikslo. Bet tai gali būti paskutinis kartas.

Pirmi kadrai prikausto dėmesį filmo vizualine įvairove – nuo eksperimentinių iki stambių kadrų, keistų rakursų. Miesto aikštėse, institucijose, kiemuose verda ginčai, po kurių kyla protestai ir rengiamos eitynės, siekiant apginti savo tiesą, o galiausiai viskas susilieja į vieną tašką – dviejų pozicijų susipriešinimą ir bendro sutarimo paiešką. 

Akivaizdu ir šį kartą, kad režisieriui labiausiai patinka ir geriau sekasi kurti ne įtempto siužeto istorijas, o žanrą, kurį jis įvardijo jau pirmojo savo trumpo metro filmo pavadinime: melodramą.