Kino teatre. Ką slepia fotografo portretas

„Spalvų kiek, o aš darau juodai baltą”, – šmaikščiai taria naujojo Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ centre atsidūręs kūrėjas. Šį sausį kino teatruose pasirodęs Antano Sutkaus portretas atrodo savaime suprantamas, mat juodai baltų šio menininko fotografijų dėka Lietuva, nors ir atskirta nuo viso pasaulio, XX a. viduryje tapo humanistinės fotografijos judėjimo dalimi. 

A. Sutkus, kaip jo vakariečiai kolegos (jų darbus jis pamatė gerokai vėliau), objektyvą kreipė į paprastus žmones (darbininkus, moteris, vaikus). XX a. pabaigoje, kai humanistinė fotografijos kryptis pasaulyje buvo gerokai nuvertinta ir abstrakcija fotografijoje išstūmė dokumentacijos tradiciją, šis Lietuvos fotografas ėmė archyvuoti savo darbus, vėliau pripažintus ir Vakaruose.

Paradoksalu, bet fotografų portretai dokumentikoje – gana dažni XXI a. kino praktikose. Tad nenuostabu, jog A. Sutkaus, kaip ir daugelio garsių fotomenininkų, gyvenimas atgimė būtent šioje formoje, kurią kino režisieriai vis dažniau renkasi norėdami monumentalizuoti garsius fotografų darbus ir atverti jų asmenio gyvenimo uždangą. Tarp tokių dokumentinių filmų -  „Oskaro“ apdovanojimams už geriausius dokumentinius filmus nominuoti Johno Maloofo ir Charlio Siskelio „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013), Christiano Frei filmas „Karo fotografas“ („War Photographer“, 2001) apie Jamesą Nachtwey arba Juliano Ribeiro Salgado ir Wimo Wenderso „Žemės druska“ („The Salt of The Earth“, 2014) apie fotografą Sebastianą Salgado. 

Taip pat svarbu prisiminti ir praėjusiais metais Lietuvoje pasirodžiusį Mindaugo Meškausko „XIX a. fotografo palikimą“ (2021), apžvelgiantį Vilniaus fotografo Juzefo Čechavičiaus kūrybą. Nors ir Vytauto V. Landsbergio, ir M. Meškausko filmai nagrinėja žymių Lietuvos fotomenininkų gyvenimus, o pasakojimus neišvengiamai iliustruoja jų darbais, filmuose pasirinktos kino formos nepaprastai skiriasi. Ilgametražyje apie J. Čechavičių apstu vaidybinių inscenizacijų ir publicistiniu stiliumi nufilmuotų interviu, o filmo „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ režisierius, kuriantis apie šių dienų menininką, tradiciškai renkasi sekti savo personažą asmeninėse ir profesinėse erdvėse ir pagrindines tematines filmo gijas atskleidžia per A. Sutkaus pokalbius su draugais, mokiniais ir kolegomis.

Vytauto V. Landsbergio filmas galbūt panašesnis į Tomo Leacho fotografo portretą „Neskubant: 13 gyvenimo pamokų su Sauliumi Leiteriu“ („In No Great Hurry: 13 Lessons in Life with Saul Leiter“, 2013). Abiejuose dokumentiniuose filmuose garsūs fotografai vaizduojami savo namuose, apsupti dėžučių su negatyvais, ir dalinasi prisiminimais su beveik komiška gaida. Ir visgi šių filmų režisieriai stengiasi priversti fotografus atsiverti apie tragiškus savo gyvenimo posūkius ir graudinti žiūrovą niūriais pianino akordais filmo garso takelyje, vis primenant, jog istorijos centre – daug paaukojęs menininkas.   

Nepaisant to, kad Vytauto V. Landsbergio filme gausu nuorodų ne tik į A. Sutkaus asmeninio gyvenimo tragedijas, bet ir jo kūrybą, scenos iš A. Sutkaus gyvenimo vizualiai yra nepanašios į šio menininko fotografijas. Kino kalbos pasirinkimai filme dažnai yra pabrėžtinai žiūroviški (komerciški):  svarbūs kadrai iškilmingai sulėtinami arba lėtai priartinami, naudojami dronu filmuoti vaizdai,  o ne visai vykusi, nevientisa spalvų korekcija tarsi „nupoliruoja“ tam tikrus filmo elementus, suteikiant medžiagai dirbtinumo pojūtį. Žinoma, filmas baigiamas juodai baltais kadrais, taip tarsi atiduodant pagarbą A. Sutkui, tačiau paskutinė filmo kompozicija – vienintelis akivaizdžiai „sutkiškas“ viso filmo kadras.

Visgi šio filmo sumenkinti dėl kelių neišbaigtų techninių elementų nereikėtų, mat jo vertė slypi ne kino formos ieškojimuose, o - kaip A. Sutkaus kūryboje - konkretaus istorinio laiko dokumentacijoje. Anot britų rašytojo ir kuratoriaus Davido Campany, apžvelgusio ir A. Sutkaus kūrybą albume „Planeta Lietuva“, kine (nesvarbu, autoriniame ar komerciniame) fotografijos dažniausiai pasitelkiamos gvildenant atminties ar istorines temas. Šioms kryptims, mnemoninei ir istorinei, Vytautas V. Landsbergis ir renkasi teikti pirmenybę savo fotografo portrete. Tai, žinoma, nestebina, prisimenant ankstesnius šio režisieriaus dokumentinius darbus („Partizano žmona“, 2011, „Vanago portretas“, 2019).

Jei A. Sutkaus fotografijos išreiškia humanistinę filosofiją ar kasdieninio gyvenimo stebėjimo strategiją, tai Vytautas V. Landsbergis šiame filme jas pristato kaip pavaldžias platesnėms politinėms jėgoms. Daug dėmesio šiame valandos trukmės filme skiriama A. Sutkaus pokalbiams su garsiuoju politiku, režisieriaus tėvu Vytautu Landsbergiu – jie diskutuoja apie vaikystės nostalgiją ir sovietmečio epochos žaizdas. Režisierius taip pat rodo A. Sutkų su savo mokiniais po daug metų vėl aplankantį Parnidžio kopą Nidoje. Išvydęs pagal jo nuotrauką sukurtą Jeano Paulio Sartre'o paminklą, A. Sutkus J. P. Sartre'ą sulygina su lietuviu emigrantu, nerandančiu savo vietos. Tai, galbūt, nuoroda į šio filosofo gyvenimo metu išsakytą prieštaringą požiūrį į komunistinę sistemą ir Sovietų Sąjungą, kurio vėliau atsisakė, tačiau prie emigracijos temos filme dar trumpai sugrįžtama. Galiausiai, minima ir Lietuvos atsakomybė holokausto klausimu pabrėžiant, jog A. Sutkus „Lietuvos žmonių“ albumą baigė geto žmonėmis. 

Akivaizdu, jog šį ilgametražį režisierius stengiasi pateikti ne tik kaip A. Sutkaus, bet ir kaip Lietuvos istorinių ir dabartinių aktualijų analogą, tad įvertinti šio filmo turinį - taip pat svarbu, kaip ir ne visada motyvuotus kūrėjų kinematografinius sprendimus. Pats A. Sutkus yra pasakęs, jog meną jis skirsto į „turintį išliekamąją vertę ir tokios vertės neturintį“. Tikiu, jog šio monumento, skirto vienam iškiliausių fotografų Lietuvos istorijoje, išliekamoji vertė yra didelė.

Teksto autorė Monika Navickaitė - jauna Lietuvos kino kritikė ir kino režisierė, šiuo metu taip pat dirbanti kuravimo ir kino komunikacijos srityse Škotijoje.