Kino teatre. Komiškai dramatiškas paradas

Greta Vilnelė
2023 kovo 9 d.

Jaunosios kartos kino režisieriui Titui Lauciui netrūksta gero humoro jausmo ir dramaturgijos dėsnių suvokimo. Sukūręs patrauklias trumpametražes kino juostas „Gyvatė“ (2017) ir „Šeima“ (2018), jis prie lėkštų romantinių komedijų pripratusiai Lietuvos publikai pristatė komišką dramą „Paradas“, kuriame Eimanto ir Miglės (filmuose „Gyvatė“ ir „Šeima“ pagrindinės poros vardai tokie pat) vaidmenis sukūrė teatro scenos korifėjai Rasa Samuolytė ir Giedrius Savickas. Režisierius komedijos veidrodį atsuka į suvaldyti chaotišką gyvenimo tėkmę ir apgauti likimą siekiančią vidurinio amžiaus moterį. Priešingai nei daugelyje komedijos žanro filmų, stereotipinių tipažų čia vengiama, ekrane vaizduojamose ironiškose situacijose lengva atpažinti save, veikėjai gaivališki ir įvairialypiai. Filme persipina kelios siužeto linijos: absurdiškai ironiškos bažnytinės santuokos anuliavimo procedūra ir vieno žanro ribomis neapsiribojanti vaikų orkestro pasiruošimo iškilmingam paradui istorija.

Vos filmui prasidėjus orkestre grojantis berniukas ima erzinti prieš jį sėdinčią mergaitę, kuri atbula ranka išmuša jam dantį. Situacija apibrėžia moters ir vyro santykį, eksploatuojamą viso pasakojimo metu. Kadangi jėgos nevienodos, lygiųjų pasiekti neįmanoma. Aiškus ir dinamiškas filmo siužetas nuo pat pirmos minutės įtraukia į, rodos, kasdienišką, tačiau su patrauklia ironija vaizduojamą skyrybų procesą. Eimantas ir Miglė – buvę sutuoktiniai, oficialiai išsiskyrę ir patraukę savais keliais. Vieną dieną Miglė pakviečiama į Eimanto mamos šarvojimą. Panaudodamas tipiškus nesusipratimus mirties akivaizdoje, kaip antai šeimos nuotraukoje prie urnos iki ausų išsišiepusio berniuko pozavimas, Laucius šarvojimą paverčia šmaikščių situacijų karavanu. Preciziškai užčiuopiama nejauki, perdėto gražbyliavimo persmelkta laidotuvių atmosfera, priverčianti priimti neapgalvotus sprendimus vien iš sąžinės graužimo, kad tik kas nepamanytų, jog pritrūkai empatijos. Tad nuskambėjus Eimanto prašymui išsiskirti bažnytiniame teisme, Miglė negali pasakyti „ne“. 

Buvusiems sutuoktiniams dalyvaujant kunigų vykdomose apklausose susiduriama su instituciniu absurdu. Karikatūriški, apie tikrą meilę postringaujantys visažiniai kunigai tampa plokščia, struktūruota atsvara kakofoniškai kasdienybės melodijai. Dviejų kardinaliai skirtingų, t. y. vertybinėmis idėjomis aklai tikinčio jauno kunigėlio ir ties viduriu tarp Mergelės Marijos iki Marijos Magdalietės esančios Miglės pasaulėžiūrų neatitikimas kelia juoką kino teatro salėje, o visuomenei klausimą, kokią teisę celibato įžadus priėmę vyrai turi spręsti apie romantinių jausmų ilgaamžiškumą. Kitoje scenoje Dievo žodžio skelbėjai Žemėje net ima manipuliuoti Migle, įrodinėdami, kaip svarbu Eimantui likusį gyvenimą praleisti su mylimu žmogumi. Statiškas, netikėtai prie muzikos mokyklos, kurioje dirba Miglė, langų pasirodžiusių kunigų kadras prisideda prie sarkastiško bažnyčios pareigūnų vaizdavimo. Juodomis sutanomis ir tamsintais akiniais nuo saulės užsimaskavę kunigai atrodo tarsi tik ką į matricą prisijungę, netikro pasaulio paslaptis įminę agentai arba pakeisti spalvą pamiršę chameleonai.

Nors Eimantas ir Miglė turi naujas šeimas, tačiau filmo logika leidžia manyti, kad pirmoji meilė nerūdija. Iš moteriškosios perspektyvos pasakojama judviejų istorija atveria galimybę palyginti Miglės ryšį su pirmu ir dabartiniu vyrais. Simboline scena, kai Eimantas pastebi, kad Miglė visad pirmą žingsnį žengia kaire koja, apibūdinamas judviejų artimas santykis. Dabartinis Miglės santuokinis gyvenimas vaizduojamas buitiškai, kasdieniškai – tai daugiau partnerystė negu ilgametis romanas, tad praleidus daugiau laiko su Eimantu į Miglės širdį pasibeldžia seniai pamiršti jausmai. Kulminacinis skyrybų eigos momentas – scena bare, kai pasigirsta sentimentus žadinanti Vytauto Kernagio daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Operatoriaus Lauryno Bareišos kamera juda laisvai, rakursai keičiasi su kiekviena nauja dainos fraze – scena persmelkta išlaisvinančios prisiminimų galios. Po nostalgiško vakaro Miglė suvokia, kad Eimantas nesijaučia taip pat, tad belieka atsisveikinti su paskutine viltimi apie didingą meilę.

Dinamiškas pasakojimo būdas, humoristinis naratyvas ties scena, kai Miglė pašaipia maniera įbruka kyšį savo dukrai Gabrielei (Barbora Bareikytė), nutrūksta. Dukros papirkimo aktas – lūžio taškas, keičiantis filmo nuotaiką, užleidžiantis vietą svarstymams apie veikėjų moralines nuostatas. Uždavus tokį toną, visai kitaip žiūrisi Miglės ir Eimanto viešnagė pas seną draugą Arvydą, kviečiant jį melagingai paliudyti bažnytiniam tribunolui. Pora vyrą bando vilioti alkoholiu, bet sužino, kad Arvydas abstinentas, tad Miglė griebiasi universalios kalbos – apvalios pinigų sumos. Šiais epizodais Laucius pašiepia sovietmečio etiką siekiantį, ribų neturintį statistinio Lietuvos provincijos gyventojo veidmainiškumą. 

Paskutiniame trečdalyje filme sumažėja bažnytinio teismo kadrų, žanras iš komedijos transformuojasi į dramą. Juokauti vis dar bandoma, tačiau kone retoriškai, nes pro apsiniaukusį dangų, saulė nebeprasprūsta. Nukrypęs nuo kurso režisierius griebiasi poetinio sprendimo – paralelinio sulėtintų kadrų montažo. Ekrane išvystame kapueirą su tėčiu (Valentin Novopolskij) šokančią Gabrielę, kunigams meluojantį ir net neraudonuojantį Arvydą ir Miglės dukros Dovilės (Asta Zacharovaitė) sentimentalų susitikimą su šeima autobusų stotyje. Tikslų pirmos filmo pusės staccato pakeičia lėtesnis ritmas, refleksinis – analitinis žvilgsnis. Režisieriaus bandymas suderinti nebanaliai sukonstruotą komediją su meninėmis pretenzijomis, ypač pasirodančiomis filmo pabaigoje, ne iki galo pavykęs sprendimas. 

Paraleliai komiškai linijai vingiuoja kadrai iš beprasmybe alsuojančių orkestro repeticijų ir „gastrolių“: grojama statybinės įmonės darbininko gimtadienio šventėje, paryčiais traukinių stotyje. Niekas iš vaikų noru groti nedega, orkestro klausytojai taip pat neatrodo smarkiai suinteresuoti. Atvykę groti parade orkestrantai per pelkes ir miškus tarytum į išganymą veržiasi link pievoje stūksančio angaro (koncerto vietos). Orkestro linijos kulminacija tampa ironiškai absurdiška vaikų bėgimo, stumdymosi purvinose balose sulėtintų kadrų serija. Netikėtai iš angaro t- arsi iš pamišusio žmogaus haliucinacijos - pasirodo šarvais apsikarstę riteriai. Paaiškėja, kad paradas kaip ir bažnytinis teismas – painus konstruktas skirtas apsunkinti žmogaus gyvenimą. Režisierius gretindamas du, iš pirmo žvilgsnio, be abiejuose veikiančios Miglės niekuo nesusijusius siužetus, siekia įamžinti gyvenimiškų situacijų cikliškumą, žmogaus pasirinkimo laisvę, skaidrų mąstymą apribojančias aplinkybes. 

Komentarai