KP premjera. Prijaukintas karas („Mariupolis 2”)

Pernai, vos prasidėjus karui režisierius Mantas Kvedaravičius sugrįžo filmuoti į Mariupolį. Veikiausiai, nepaisant akivaizdaus pavojaus, negalėjo negrįžti į miestą, kurio vizualų metraštį jau buvo pradėjęs rašyti 2015 metais, kai filmavo pirmąjį „Mariupolį“.  Sugrįžo, kad būtų su tada sutiktais žmonėmis. Po režisieriaus nužudymo filmuotą medžiagą sumontavo ko-režisierė Hanna Bilobrova ir montažo režisierė Dounia Sichov. Žiūrint filmą, nesunku patikėti, kad jame išliko tai, kas antropologui ir kino režisieriui buvo svarbiausia stebint karo paliestą mariupoliečių kasdienybę - jautrumas žmogaus likimui ir viltis, rusenanti net ir tamsiausią naktį.

„Viskas pavirtę griuvėsiais,“ - sako užkadrinis balsas. Taip ir prasideda „Mariupolis 2“ - be jokio įvadinio komentaro (kurio čia ir nereikia). Vienu kadru žiūrovas supažindinamas su iki horizonto besitęsiančiais griuvėsiais, tarsi gyvybė būtų išlikusi vos keliuose gretimuose kiemuose. Juose ir vyks visas filmo veiksmas. Ir nors kamera viso filmo metu nuolat žvelgia į tolį, takoskyros tarp čia ir ten jau nebėra. Tos mažos erdvės rezidentams karas yra nebe kažkur toli - jis persmelkęs jų gyvenimus ir vyksta tiesiog jų namuose.

Kvedaravičius dokumentuoja filmo veikėjų kasdienybę - kamera stebi porą dešimčių išlikusiųjų, daugiausia - moterų, vaikų ir senolių, kurie prieglobstį rado Evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios rūsyje. Čia jie miega, valgo, meldžiasi ir gyvena laukimu. Keletas suaugusiųjų darbuojasi bažnyčios ir gretimuose kiemuose - suvienyti karo buvę kaimynai dabar atrodo kaip didelė šeima, ieškanti būdų išlikti. Tai, regis, ir viskas. Filme nėra naratyvo, kelionės, konkrečių herojų ar jų istorijų - nuoseklus stebėjimas, net ir atstumo išlaikymas (ne viename kadre filmo veikėjai stebimi bendru planu, iš atstumo) filmą priartina prie neliteratūrinių cinema verite ištakų - akivaizdu, kad iš anksto pasirašytas scenarijus Mariupolyje neturėtų galios. Ir vis dėlto tai suveikia - be manipuliacijų žiūrovo jausmais, jaudinančių siužeto posūkių gimsta filmas, gebantis per vaizdus, nutylėjimus, montažą, įtikinamai papasakoti Mariupolio gyventojų istoriją. Ir priversti žiūrovą dvi valandas pabūti kartu tame mieste.

Filme, kuriame nėra veiksmo, dramos ir heroizmo, o veikėjai kasdien laviruoja tarp išlikimo ir paprasčiausio nuobodulio (ir pastarojo gal net daugiau), geriau nei bet kur kitur atsiskleidžia didysis karo paradoksas - gyvenimas (eilinis, buitinis, neapvainikuotas aukštomis frazėmis) nesustoja net šalia griaudint sprogimams. Kvedaravičius vengia žiaurių vaizdų - žuvusiųjų kūnus kadre matysime nebent akimirką, tačiau patiems Mariupolio gyventojams karas jau tapęs neatsiejama kasdienybės dalimi. Generatoriaus parsigabenimo scena, netoliese gulint jo savininkų kūnams, kiek makabriška, tačiau žuvusių kaimynų daiktų savinimasis moraliai pateisintas - jie imami tam, kad išlikusieji galėtų išgyventi, įrenginio reikia tiekti elektrą bažnyčios rūsyje. Net su azartu filme pagal pasigirdusius šūvius spėliojama iš kokių ginklų yra šaudoma, o pravažiuojančio tanko garsą žino kiekvienas. Toji iš pažiūros nejauki karo normalizacija iš tiesų yra ir savotiška filmo veikėjų pergalė prieš nematomą blogį. Gąsdina tai, kas nepažįstama, o karo ir jo atneštos mirties prisijaukinimas visiems suteikia vilties išgyventi. Šią būklę nesunku pajusti ir žiūrovui - beveik nesustojantys tolumoje griaudėti sprogimai, gąsdina tik filmo pradžioje. Vėliau, visai kaip filmo veikėjams, jie nejučia tampa triukšmu, kurio fone tęsiasi gyvenimas.

Gyventojų kasdienybę keičia ilgi, statiški kadrai. Statikos filme daug, kaip ir pasikartojančių motyvų - kamera pro bažnyčios langą nuolat žvelgia tolyn į horizontą, iš kur aidi sprogimai ir naktį, temstant, auštant rytui į aukštį kyla juodų dūmų stulpai. Statika įprasmina filmo veikėjų būtį - joje daug cikliškumo, pasikartojimų, monotonijos. Apribota erdvė, kurioje jie yra, regis, neleidžia ištrūkti. Tačiau pasikartojantis žvilgsnis į tolį čia suteikia ir viltį - galbūt vieną dieną išauš rytas, kai juodų stulpų horizonte nebebus.

Vis dėlto „Mariupolis 2“ - viltingas filmas. Visur besimėtančios nuolaužos ir storas dulkių sluoksnis filme tampa karo metafora - jis pasibaigs, kai pagaliau neliks netvarkos. Todėl sprogimų garsus užgožia mėlynų plastmasinių šluotų šiūravimas - net nematant jų kadre, garsas tampa lengvai atpažįstamu. Scenos gal net tragikomiškos, tačiau kone sizifiškas filmo veikėjų darbas kasdien nušluojant bažnyčios kiemo grindinį kalba apie jų norą atkurti tvarką šiuo metu griūvančiame pasaulyje. Kasdienybės triumfas prieš karą atsiskleidžia ir kitose smulkmenose - sriubos virime iš nuolaužų sumeistrautoje kiemo virtuvėje, kur visi įneš savo indėlį - kas dangtį, kas krapą; šuns globoje (net jei jis suėdė pusę pakelio sviesto - yra pavejamas tik juokais) ar dėmesyje balandžiams, kurie būriuojasi ant jau beveik sugriuvusio savo savininko namo stogo. Kiekvienas juos pamatęs pasidomės, ar šie pamaitinti. Ir jei filmo veikėjams dar yra vilties išlikti karo apimtame pasaulyje - ji slypi tame, kad čia visi vieni kitais rūpinasi.