Po AXX gėrio. Dar vienas dalykas, kurio Lietuvoje nėra
Kai pradėjau, tai niekaip negaliu pabaigt. Jau gal kokį trečią kartą per vis skirtingą
visuomenės informavimo gerklę raudu: Lietuva nepraėjo išbandymo stiliumi. Puiki idėja antruosius AXX konkurso metams duoti siaubo temą išversta į visiškai priešingą – gėrį. Iš esmės tai 10 niekuo dėtų kūrėjų paleidžiami į dantytą ironišką pasaulį. Jie bėga per banalybės minų lauką ir tik tykštančios jų žarnos suteikia visam vaizdui grožio.
Lietuvos kinas dar nei karto nebandė pagriebti už uodegos besprunkančio aitvaro, nepjovė galvos juodam gaidžiui, niekad nebandė sutuokti Barboros Radvilaitės vėlės su pagauta laiko dvasia, suprasti XXI a. psichės niežulius, įvaryti savo herojus į kampą, ištyrinėti visas leistinas ribas, prarasti visas 15 tapatybių, užsidaryti ir pražilti paranojos skrynioje, pažvelgti pačiam blogiui į akis, pakabėti pakaruoklio kilpoje, kad galėtų suvokti gėrį ir gyvybės kainą. Vietoj to – tik be galo banali tema, kuri atrodo patogi generaliniam rėmėjui.
„Kas norės asocijuotis su krauju ir žarnom?“, vartydamas Tele2 tyrimą „Kaip lietuviai supranta gėrį“ retoriškai klausė kolega. Atsakymas atėjo už poros dienų, žvalgant vieną iš šios vasaros žurnalo „i-D“ numerių, kuris buvo skirtas siaubui. Viename puslapyje kraujo klane maudėsi nuplėšta ausis, kitame – nupjauta ranka. Abi jas puošė juvelyrų darbai. Suprask, jie neišsigando pateikti jas fotosesijom.
Generaliniam rėmėjui labai ačiū už man suteiktą progą pasišvaistyti benzininiu pjūklu, tačiau man vis tik atrodo, kad pirmą kartą į tokią komisiją ateinantis žmogus turėtų spręsti kokį nors kino testą (Kas laimėjo dvikovą: Freddie ar Jasonas?), kad publikai įrodytų suprantantis kame kirstinės žaizdos.
Gerai, pradedam. Jau pirmuose kadruose baisiausias visų laikų siaubas sudrasko silpniausiąjį – negailestingoji evoliucija atsiriaugėja filmais „Sūrininkas“ ir „Krautuvėlė“. Pirmasis gargaliavo kažkokias nerišlias metaforas, antrasis, rodos, jau bijodamas vilko į mišką atėjo.
Rasa, prašau paduoti reples, dantis traiškysim. Pirmas tegu būna mano krūminis – buvau „Pravdos“ trumpųjų filmukų komisijos narys ir aiškaus favorito nebuvo, tad galiausiai pasisakiau už Tadą Vidmantą. Jo filmuotas kratinys „Gyvenimo obuolys“ visgi patvirtino kažkieno nuogastavimus dėl pavojaus, jog Vidmantas taip ir liks filmuoti ne užbaigtų siužetų, o pavienių juokų. „Gyvenimo obuolyje“ jų daug, į drugelį pavirstantis Bružo snarglys yra netgi labai geras. Čia ir sustosiu.
Algis Ramanauskas nebando bėgti nuo savęs, nebando ir rasti savyje kažką naujo. Kiek mano, buvusio ir nostalgiško fano atmintis rauna, tai tas pats postmodernus televizinis pjovimas, vienos kultūrinės citatos ir retkarčiai išlendanti beveik fanatiška ironija badyti publikos snukį į skatologinius juokelius. Atrodo, kad žiūri kokį nors „Orbita ir Radioshow – The Unreleased B-Sides“.
Simoną Tarvydą ir Joną Banį pastarasias savaites kankina blogos nuojautos ir kiti kažkokie jausmai. 
Dabar jau geras gabalas Vilniaus žino, ką jie filmavo praeitą vasarą. Reiklus ir nenuoramiškas jaunimas gali užsigeisti susigrąžinti savo dešimt minučių.
Aštrus „Ostijos“ montažas turėtų paliesti tą tik iš liaudies medicinos žinomą cool gyslą, tačiau viskas išvirsta į nuvalkiotą kiekvieno nors kartą drausto vaisiaus ragavusio juoką: o jeigu narkotikais apšert niekuo neįtariančius bažnyčios lankytojus? Be to, ironiški celebrity placementai (Zvonkė) yra visiškai savitiksliai ir nereikalingi.
Ar tik ne Emilio Vėlyvio ranka jaučiasi filmo „Nefokuse“ pradžioje? („Pala pala, ar tu jau pradedi sakyti, kad Vėlyvis turi stilių?“, replikavo kitas kolega). Ištęstas ir varginantis Ernesto Jankausko debiutas apie tai kaip psichai užpuolė jo vargšę žmoną-in-reality. Supaprastinus trupmenas ir padrožus siužetą, viską galima būtų sutraukti į 30-45 sekundes.
Galbūt ir per daug gestikuliuoja, per menkai balsą valdo filmo „Paskutinis lašas“ aktoriai, tačiau režisieriaus gabumai komedijai ir scenaristo dialogams iš už kadro lenda. Jeigu būčiau vampyras, į chebrą įkandimu pakviesčiau.
„Mandabalu“ būtų vienas iš tų kelių „visai nieko“, tačiau iš teatro kilęs Algirdas Dainavičius atrodo mažiau įtikinamas už mėgėjus afrikiečius. Kaip ir Vėlyvio „Zero“, švysčiojantys blet baisiai nedera su taisyklingais kirčiais ir lendančiom profesijos suformuotom balso intonacijom. Užtat kiek pastebėjau, tema publiką sugebėjo sudominti (ne mane, tiesa). Kitam kartui reikėtų išsiųsti lietuvį karį į Afganistaną, o vadybininką – į vakarines Kinijos provincijas.
Nesakykit, šiek tiek juokinga Lavrynovičiaus pavardę matyti išprievartavimo istorijos pabaigoje. Paprastas ir nepretenzingas, pagiriant nuostabų kastingą ir nepaisant padugnių pertekliaus kine pastaruoju metu - tik filmukas „Bausmė“ kažką palietė mano viduje ir šis trumpas žmogiškumo blyksnis leido vienintelei gyvai likusiai brunetei su baltu chalatu ir žudančia iškirpte perverti mane ietimi.
Sugargaliavęs suklupau ir nuo liepto įkritau į vandenį. Tačiau mano lavonas niekad nebuvo rastas...
AXX archyvo nuotraukose kadrai iš filmų "Kosminė odisėja" (1) ir "Ką padarė Džonis" (2).
