Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Šeši artistai, ištraukti iš vienatvės ir užmaršties

Rūta Oginskaitė
2007 sausio 16 d.

Šeštadienį, sausio 13-ąją Muzikos ir teatro akademijos auditorijoje buvo parodyti šeši trumpametražiai dokumentiniai filmai apie šešis Lietuvos scenos meistrus. Juos sukūrė būsimieji teatrologai ir kinematografininkai.

Bendram projektui susivienijo dvi Akademijos katedros -- Meno istorijos ir teorijos (vadovė – Ramunė Marcinkevičiūtė) bei Kino ir televizijos (vadovė – Janina Lapinskaitė), su jomis – Mokomoji studija (vadovė Inesa Kurklietytė).  Projektas laimėjo Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos skelbtą konkursą. Taip atsirado „Lietuvos scenos meistrai jaunųjų akiratyje“. 15 – 20 minučių trukmės filmais studentai trumpam įėjo į šešių  jau pasitraukusių iš aktyvios kūrybos artistų gyvenimus.

Pas Rūtą Staliliūnaitę svečiavosi teatrologė Vaiva Grainytė ir režisierė Jūratė Samulionytė. Jos visos trys tarytum bendro darbo suokalbininkės („lūpas pasidažysiu“) susitiko tam, kad prikeltų iš teatro istorijos kelis epizodus. Barbora Radvilaitė, Kleopatra, Nora, Ūbienė. Artistė, su filmavimo grupe pavaikščiojusi po Kauną, kur įvairiose vietose mokytasi ir dirbta, savo namuose paruošia arbatos ir  prisimena, kaip ji repetavusi, kas ją įkvėpė. Gražiai, paprastai ir draugiškai. Apie jos vaidybą pasakoja teatrologė Irena Aleksaitė, režisierius Jonas Jurašas, filmuotos ištraukos iš spektaklių, momentai iš dabartinės repeticijos – literatūros skaitymų, kurie vis dėlto, pabrėžia artistė, „nėra grįžimas į teatrą“. O išėjo ji ir negrįš, nes „taip reikėjo“. Dabartinis aktorės interjeras – sienos, nusagstytos Barboros Radvilaitės atvaizdų variacijomis, gerbėjų dovanotais suvenyrais, artimųjų, kokie jie buvo jaunystėje, nuotraukomis. Šviesu, jauku ir harmoninga. Ir trumputis dilgtelintis prisipažinimas: „tik teatre aš išsigelbėjau“ – nes „nieko kito nemoku“.

Donatą Banionį į Panevėžį nusivežė teatrologė Gintė Pranckūnaitė ir režisierius Vytautas Dambrauskas. Artistui leidžiama atsiskleisti erdvėje tarp dabartinio spektaklio „Susitikimas“, kur jis Nacionalinio dramos teatro scenoje vaidina Bachą,  ir sienos su Panevėžio teatro nuotraukų galerija, kurioje apstu didžiųjų Banionio vaidmenų pas Juozą Miltinį. Supranti, kad tai žmogus, visiškai nesusitaikęs su kitokiu, ypač dabarties teatru, kuriame artistai ir net ne artistai (kaip „Hamlete“, nurodo prelegentas) „tik būna, stovi ir bubena“, o jis tai kūręs teatre, kuriame „reikėjo suvaidint“. Niekas kitas šiame filme necharakterizuoja Banionio, viską atlieka jis pats. Įdomiausiai – tada, kai komentuoja savo nuotrauką ant naujų prekių reklaminio bukleto.Su kokia aistra – kaip patyręs vadybininkas – jis svarsto, kiek tūkstančių galėtų prisiteisti už tai, kad jo „neatsiklausė“!

Pas Vytautą Paukštę į Klaipėdą nuvyko teatrologas Gediminas Šeduikis ir režisierė Silvija Vilkaitė.

Mistinis filmas. Iš pradžių jie plaukia keltu – Paukštė su drebančiu šunimi, kurį meiliai glosto. Paskui Paukštė gyvens ir medituos tik patogiame savo kambario krėsle, žvelgs pro langą į teatrą. Jo komunikabilų charakterį ir iškilius vaidmenis linksmai komentuos režisierius Povilas Gaidys. Paukštės kalboje to linksmumo – nė kvapo. Artistas gyvena kančioje po naujausio vaidmens – karaliaus Lyro, kuris, jaučia, ne taip pavyko, kaip norėtųsi. O nuotraukos – statiška Mindaugo, Mažvydo figūra – lėtai sujudančiame fone – primins legendines Paukštės sėkmes. Ir tada juodasis šunelis išlos filmavimo grupę iš Paukštės namų.

„Gražus kaip Adomaitis“ – taip savo filmą pavadino teatrologė Goda Dapšytė ir režisierius Mykolas Vildžiūnas. Čia nesulauksi jokios mistikos. Viskas gana ūkiška, kaip ir dera filmui apie darbštų artistą. Regimantas Adomaitis važiuoja troleibusu, kuriame rusiškai burba nepatenkinta pilietė – važiuoja ir adomaitiškai šypsosi. Ta pati geraširdiška šypsena atsiranda ir vaistinėje, kur artistas perka kapsules, o pripuolusi bobulė norėtų nesupainioti spirito su akių lašais. Kelios citatos iš dabar Adomaičio vaidinamo spektaklio „Paskutiniai mėnesiai“ Mažajame teatre. Koks ramus jis gyvenime ir koks energingas scenoje. Prisipažįsta, kad žino, kaip „publiką vedžioti už nosies“, ir kad publikai „tas patinka“.  Čia pat ir publika. Leipstanti! Artistas prie teatro skelbimų lentos ieško, kada kitas jo spektaklis. Ilgai ieško, jau net baugu, kad ir neras. Randa. Sutinka koridoriuje kolegę Eglę Gabrėnaitę ir paprašo kukliai, tauriai – pakalbėti apie teatrą, apie gyvenimą, nes „čia nori tave pafilmuoti“. Pakalba ji, aišku, apie Adomaitį. Ir jos ir išgirstame, kad anais laikais Lietuvoje „visi dainavo: gražus kaip Adomaitis jis pas tave ateis“.

Eglė Gabrėnaitė buvo šaltinis žinioms ir apie Juozą Meškauską, kurį filmavo teatrologai Marija Rimeikytė, Tautvydas Poliuškevičius ir režisierė Kristina Buožytė. Gabrėnaitė, teatro kritikas Egmontas Jansonas ir buvęs teatro direktorius Pranas Treinys nupasakoja meistriško ir kuklaus artisto portretą. Tokio, kurio vaidyba sutraukdavo į užkulisius „visą teatro personalą, pro galvas net scenos negalėjai matyti – o tai artistui didžiausias komplimentas“, anot Gabrėnaitės. O pats Meškauskas (Meškis, kaip sako Jansonas) sėdi su savo bičiuliu Rimgaudu Karveliu tuščiame stadione ir komentuoja futbolo treniruotę, prisimena, ką jiems – su amžiną atilsį Henriku Kurausku -- reiškęs futbolas ir kiek cigarečių per varžybas greitosiomis surūkydavęs „nerūkesčius“ Meškauskas. Savo teatrinį gyvenimą filmo herojus pasakoja, važiuodamas traukiniu ir sėdėdamas nugara važiavimo kryptimi. Tarytum ne tik pasakoja, bet ir grįžta laiku atgal. Traukiniui sustojus, aktorius nueina prie vagono durų, pamojuoja ir išlipa. Pats vienas, be liudininkų. O per baigiamuosius filmo titrus skamba linksmoji jo vaidinto Juozapo Šveiko dainelė.

Laimono Noreikos dabartis – lova. Tokį jį pamatė teatrologai Kristina Soltonaitė, Vilmantas Juškėnas ir režisierius Mykolas Vildžiūnas. Lova nuolat pasirengusi priimti jį sėdintį, gulintį, nugrimzdusį į save ar linksmai atsakinėjantį telefonu, rūkantį, apsuptą paveikslų, knygų, skelbiantį teatrališkai pakelta ranka: „palaimintas, nes vaidinu“. Ne iškart supranti, kad po kelių kadrų regi šitą artistą jau ne savame kambaryje, o scenoje, „Oidipo karaliaus“ vaidinime, kur jis – Piemuo – visą spektaklį prarymo ant lazdos, išgyvendamas Oidipo likimą, kurį vienintelis težino. Ir netrukus išgirsti Dainiaus Gavenonio monologą apie Laimoną Noreiką – kad kai jie drauge vaidina, sunku atrinkti, kur Noreika, o kur personažas, „ir kurio seilės tyška man ant skustos galvos“. Aišku, kad personažo, nusprendžia Gavenonis ir priduria, kad česnako kvapas – tai artisto, kuris „pasaugo save“, kasdien suvartodamas po skiltelę. „Stiprus senis, velnių priėdęs“, pareiškia jaunasis partneris, o gretimame kadre jau užfiksuota toji komiška Noreikos-velnio mimika, kuri daro įspūdį Gavenoniui. Prie herojaus portreto savo svarius štrichus išsamiai deda Oskaras Koršunovas, Regimantas Adomaitis ir Marcelijus Martinaitis, o Noreika, pasirėmęs į savo lazdą, scenoje deklamuoja Martinaitį – ne kaip iliustraciją, o kaip savo palaiminimo išraišką.  

Tokie scenos meistrai pateko į jaunųjų akiratį. Tai yra jaunųjų mokymosi proceso dalis. Autoriai už savo filmus gavo pažymius. Ir daug daugiau, negu pažymius. Jie gavo patirtį, padrąsinimą matyti menininkus, gyvenančius greta. Gal jie ir toliau norės tai daryti. Bent svajos apie tai ir žinos, kad įmanoma. Suprantu, kad labai vertinga būsimiems teatrologams kapstytis archyvų dokumentuose ir aprašinėti reiškinius, kurie nugrimzdo taip seniai, kad net ir jų liudininkai išėjo į aną pasaulį – bet ar ne vertingiau išmokti ir įprasti fiksuoti tuos menininkus, kuriuos dar gali paliesti ištiesęs ranką? Kokia patirtis ir būsimiems kino kūrėjams – sukurti dokumentą apie artimą savo. Koks iššūkis teatrologams – jie visi iki vieno, o ne išrinktieji gali būti scenaristais. Pasaulis platesnis ir įdomesnis su tokiomis galimybėmis.

Žinoma, jie pridarė ir klaidų. Čia visai kaip tame filme apie Juozą Meškauską – Eglė Gabrėnaitė prisimena, kaip Meškis ją ragindavęs veikti, nebijoti daryti klaidų. „Suklysk, ir gerai, tada žinosi, kitą kartą tos klaidos nebepadarysi, suklysi jau kitur ir vėl išmoksi“.

Peržiūrinėjant čia minimus šešis filmus, galima mokytis bendrauti su senaisiais artistais. Išmokti atskirti, ką jie improvizuoja, o ką sako nuolat, visiems, daug kartų ir labai išraiškingai – lyg tik dabar atradę. Jie juk visi turi savo „repertuarą“.

Ir dar klausimas mokomajai diskusijai: kokią dalį filmo skirti pačiam herojui, o kokią – tiems, kurie pasakoja apie jį? Ar ilgiau klausytis Jansono ir Gabrėnaitės, Adomaičio ir Martinaičio, ar – verčiau tegu kuo daugiau kalba arba sėdi ir tyli tie, kuriuos čia taip stengiamasi atskleisti? Manyčiau, geriausią santykį surado Rūtos Staliliūnaitės portreto kūrėjai. Pasakotojai apie ją ekrane neužsibuvo, karaliavo ji ir jos vaidmenų ištraukos.

Tai tik šeši studentiški darbai, bet pamačius juos, atrodo, kad šitoje nuvargusioje šalyje prasidėjo nauja era – jaunučiai amžininkai pradėjo matyti vyriausius savo profesijos amžininkus, ateitis atsigręžė į istoriją, visi susitiko dabartyje, surado bendrą kalbą ir buvo vieni kitiems įdomūs.

Sakytum, normalu turėti kine įamžintus savo garsiuosius artistus. Bet juk iki šiol neturėjome. Tai būdavo kartais padaroma – bet ne nuosekliai, ne tikslingai. Niekam tai nešovė į galvą.

Šviesiausios atminties Henrikas Šablevičius savo „Didžiojoje iliuzijoje“  (1977) dar spėjo įamžinti pirmąją profesionalaus lietuvių teatro kartą – Potenciją Pinkauskaitę, Eleną Žalinkevičaitę, Juozą Stanulį, epizodiškai – Nelę Vosyliūtę, Teofiliją Vaičiūnienę, Jurgį Petrauską. Ir nors režisieriui labiau rūpėjo nueinančių artistų likimais ir mimų improvizacijomis priminti, kad laikas nusineša visas svajas ir iliuzijas, bet kino juostoje išliko pirmųjų teatro legendų vaizdas, balsas, manieros, interjeras. Algirdas Tarvydas savo filmu „Kiti keliauja žvaigždynais“  (1991) paryškino Teofilijos Vaičiūnienės portretą, pridėjo artisto ir režisieriaus Vlado Sipaičio, operatoriaus Stasio Vainalavičiaus paveikslus – filmas skirtas tiems, kurie buvo lietuviško kinematografo pradžioje. Vytenis Imbrasas senų senovėje – 1974-aisiais – „Variacijose 100-ojo vaidmens tema“ parodė Moniką Mironaitę. Ji tada rengėsi švęsti 60-metį ir repetavo „Makropulo receptą“, o drauge su ja – jauni ir gražūs Regimantas Adomaitis, Juozas Meškauskas, Audris Chadaravičius, Laimonas Noreika. Jeigu jau neriame į tokią gilią dokumentikos apie teatrą istoriją, tai verta ir būtina prisiminti Algirdo Dausos darbą „Ten už durų“ (1966) – kur 59 metų Juozas Miltinis repetuoja Borcherto „Lauke, už durų“  su Broniumi Babkausku, Gediminu Karka, Donatu Banioniu, dar neatšventusiais nė 40 metų. Filmu apie Donatą Banionį „Aš vargšas karalius“ į kino studiją  1971-aisiais iš televizijos atėjo Henrikas Šablevičius. Sceną palikęs Laimonas Noreika pasidarė įdomus Algirdui Tarvydui („Laimonas Noreika“, 2002) ir Aloyzui Jančorui („Ištraukos iš dienoraščio“, 2005). Gediminas Girdvainis, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, jau išėjusi Monika Mironaitė tapo Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus kuriamo metraščio apie menininkus herojais.

Tekstas su šiuo išvardijimu atrodo įspūdingai ilgas. O tai viso labo dešimtis filmų per keturias dešimtis metų. Galima dar pasiknaisioti, kas daryta televizijos filmuose, televizijoje arba archyve – ir sąrašas dar pailgės, o vaizdas nepasikeis: teatro žmonės, teatro gyvenimas fiksuojamas priešokiais. Meškutė Nida kadaise nusipelnė didesnio atidumo Todėl šeši studentų filmai yra neabejotina vertybė, kuriai reikia tęsinio.

Žadama, kad studentų filmai apie aktorius bus parodyti „Kino pavasaryje“. Kad jie gyvens ir juos bus galima bet kada pasižiūrėti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Pažangioje valstybėje gyvename.

Kadrai iš filmų apie aktorius Rūtą Stalilūnaitę (1), Donatą Banionį (2) ir Vytautą Paukštę (3); Tomo Bauro ("Lietuvos rytas") nuotraukose - peržiūros akimirkos : teatrologė Irena Aleksaitė ir aktorius Laimonas Noreika (4); aktoriai Rimgaudas Karvelis, Juozas Meškauskas ir buvęs ilgametis Valstybinio , dabar tapusio Nacionaliniu, dramos teatro vadovas PranasTreinys (5).

 

 

 

 

 

Komentarai