9-asis Baltijos dokumentikos forumas. Dokumentinių filmų programa

BSDF inf.
2005 rugpjūčio 19 d.

Sveikinam! (seansas rugsėjo 7 d. 18.30 ir 21 val.)
(rež. Urmas E. Liiv, 48 min., DV Cam, Beta SP, spalv., 2004, Estija)

Kapitalizmas prisideda tiek prie vystimosi, tiek prie nuosmukio. Vienavertus, didėjanti ekonominė konkurencija patenkina žmonių poreikius; kitavertus, kova dėl būvio kuria žmones su iškreipta gyvenimo perspektyva. Klestinčios šalys šią dilemą švelnina įsikišdamos į valstybės bei tautos reikalus. Kapitalistinės valstybės griežtai teigia, jog ši situacija yra neišvengiama. Naujoji Estija kaip griežtai kapitalistinė šalis suvokia agresijos ir narkotikų pavojų. Mes naiviai viliamės, kad pagerintos sąlygos apsaugos mus nuo šių pavojų. Gyventojai norėtų matyti labiau žmogišką, nepriešišką visuomenę, tačiau kol kas pirmenybė teikiama asmeniniam ir ekonominiam gerbūviui.

Filmas nupasakoja dabartinę situaciją ir turėtų paskatinti žmones susimąstyti apie Estijos visuomenės ateitį. Valdžios susirūpinimas vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi yra tik veidmainystė. Tiesa tokia – žmonių yra per daug.




Romeo ir Džiuljeta (seansas rugsėjo 7 d. 18.30 ir 21 val.)
(rež. Vesturs Kairiss, 55 min., Beta SP, spalv., 2004, Latvija)

Jaudinantis ir stilistiškai nuoseklus dokumentinis miuziklas, vaizduojantis Bernšteino Vest Saido Istorijos pastatymą su kurčiais paaugliais.

Dramatiška šio filmo medžiaga yra susipynusi tarp gyvenimo ir emacionalių miuziklo scenų; tai savo ruožtu sukuria nepakartojamą choreografiją, kuri yra kurčių žmonių troškimo mylėti šį pasaulį ir būti atviriems išraiška.

Deklamavimas, kuris yra savotiškas kurčiųjų dainavimas, muzikos fone yra svariausias ir pats netikėčiausias jų pasaulio tikrovės liudijimas.

Šis deklamavimas gali būti apibūdinamas kaip vaidinimas, kuriame visiškai arba iš dalies negirdintis asmuo, tačiau gebantis justi muzikos garsų virpėjimą, „dainuoja“ tekstą choreografine ir ritmine ženklų kalba. Visa tai yra akomponuota dainos fonograma, kad mes, turintys klausos privilegiją, galėtume girdėti dainos tekstą ir tuo pat metu matyti jos interpretaciją ženklų kalba.



Vulkanovka. Po didžiojo kino (seansas rugsėjo 7 d. 18.30 ir 21 val.)
(rež. Giedrė Beinoriūtė, 45 min., DV Cam, spalv., 2005, Lietuva)

Tolimą ir civilizacijos apleistą Vulkanovką aplankė “Didysis kinas”. Čia dvejus metus buvo filmuojamas Šarūno Barto kino filmas “Septyni nematomi žmonės”. Dauguma vietinių gyventojų tapo šio proceso dalyviais. Bet “Didysis kinas” išvažiavo, o jie liko… Sveiki atvykę į Vulkanovką!


Šeima (seansas rugsėjo 8 d. 21 val.)
(rež. Sulev Keedus, 58 min., Digital Betacam, Beta SP, spalv., 2004, Estija)

Dokumentinis filmas “Šeima” dedikuotas Idai, Talinas-Maskva-Talinas traukinio komandos vadovei, Natašos ir Larisos motinai, Fiodoro Vasiljevičiaus žmonai.
Filmas seka šios šeimos gyvenimą tris metus. Šis periodas apima džiugius ir liūdnus momentus, meilę, gimimą ir mirtį.
Šio filmo herojai atviri labiau nei įprasta ir jų atvirumas mus nepaprastai sujaudina.
Todėl kad visi mes turime šaknis ŠEIMOJE.






Svajonių pasaulis (seansas rugsėjo 8 d. 21 val.)
(rež. Laila Pakalnina, 36 min.,Betacam SX, spalv., 2004, Latvija)

Yra vietų, apie kurias mes nenorime žinoti nieko, vietų, apie kurias kalbant, mes apsimetame, kad jos apskritai neegzistuoja. Viena iš tokių vietų yra sąvartynas. Žmonėms jis atrodo šiurpia vietele, dvokiančia šiukšlių dykuma. Tačiau tai yra dykuma, kuri jungiasi su gyvybe. Pribloškianti vabzdžių, roplių, paukščių ir žinduolių gausybė, viskas persipynę egzistenciniu gyvybės-mirties santykiu, kuris suteikia keistai traukiančią svajonės iliuzijos savybę.


Dviese ant tilto (seansas rugsėjo 8 d. 21 val.)
(rež. Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius, 25 min., Digital Betacam, spalv., 2004, Lietuva)

Pagyvenęs skulptorius, gėjai, miesto meras, visi jie - dar besivystančios Lietuvos civilinės visuomenės nariai. Visi jie siekia to paties tikslo – tolerancijos ir harmonijos su aplinka. Ir visiškai ne svarbu, kad kiekvieno iš jų harmonijos supratimas skiriasi nuo kito.
Tik pagrindiniai filmo personažai – du bronziniai darbininkai – nėra atsieti nuo tolerancijos arba, tiksliau pasakius, abejingumo. Jiems nerūpi, ką apie juos galvoja praeinantys tiltu žmonės. Jie žiūri į tolį su viltim, kaip ir daugelis mūsų...

Tipiškas anglų kaimas: einant žudyti (seansas rugsėjo 9 d. 16 ir 18 val.)
(rež. Luke Holland, 90 min., Didžioji Britanija)

Gariui Ly ir jo broliui Markui priklauso didelis ūkis Saseks Daunz miestelyje netoli Dičlingo. Garis yra taip pat Pietų Dauno ir Eridžo vietinės medžioklės vyriausiasis urėdas. Europos ūkiuose juntama krizė, o 2005 vasarį Anglijoje buvo paskelbtas prieštaringas medžioklės šunimis nutraukimas. Tai dramatiškas, filmuotas dvejus metus, pasakojimas pirmuoju asmeniu apie vienos šeimos bandymus įveikti ekonomines jėgas, kurias jie vargu ar suvokia ir negali kontroliuoti. Nepakartojamas, pastoviai uždaros ir atsargios medžioklės brolijos, atskleidimas siūlo nepaprastai atvirą pasakojimą apie itin tradicinį anglų sportą – lapių medžioklę.

 
Einant žudyti smulkiai pasakoja apie paskutinį Gario lapių medžioklės sezoną. Mes, kartu su Gariu ir dvejais jo sūnumis, aplankysime medžioklinių šunų veisyklą, kur rudens sezonui yra paruošti 84 skalikai; drauge su juo dalyvausime aršioje demonstracijoje Parlamento Aikštėje, Londone, gyvybiškai svarbaus Bendruomenių rūmų balsavimo uždrausti lapių medžioklę išvakarėse. Mes seksime jo ūkio darbus, ėriukų vedimą, derliaus sodinimą bei nuėmimą, ir medžioklę. Filmas pateikia grafiškas vienos lapės, iškastos iš savo olos, likimo detales. Tačiau tuo pačiu yra klausiama, ar įstatymas nėra per daug atšipęs įrankis slopinti mažumos veiklai – tokiai, kurioje sutinkama ne ką daugiau žiaurumo nei šiuolaikiniame ūkininkavime. Taip pat yra plėtojama idėja, jog yra likę labai nedaug „natūralumo“ angliškajame kraštovaizdyje, kraštovaizdyje, nukaldinto ir puoselėto šimtmečių ūkininkystės ir medžioklės tradicijų. Lapių medžioklės pabaiga, greičiausiai, reikštų mirties nuosprendį pačioms lapėms. Nebelikus prasmės išlaikyti lapių populiacijos, ūkininkai ir eiguliai jau yra pradėję jas naikinti. Filmas turėtų išprovokuoti karštus debatus.

Šis filmas yra iš penkių dalių ciklo apie mažą anglišką kaimelį, Dičlingą.

Tipiškas anglų kaimas
 
Penki filmai BBC/Storyville – sukurti mažame Rytų Sasekso kaimelyje, kuris pastarąjį dešimtmetį ciklo režisieriui Luke‘ui Holland‘ui ir jo šeimai tapo namais. Dičlingas yra tipiškas, netgi prototipinis kalvų kaimas, vos už  keletos mylių nuo Sasekso pakrantės. Tradicinė plytų, titnago ir čerpių architektūra yra derinama su šiuolaikiškesnėmis medžiagomis. Modernūs pastatai  iš naujo nustato Dičlingo senovės ribas. Dideli sodai ar daržai aukojami naujiems būstams. Įtampa, išprovokuota plėtros spaudimų, yra akivaizdi. Turintis vos 1600 gyventojų, kaimas gali pasigirti turintis ne mažiau kaip 44 draugijas – įskaitant seniausią pasaulio sodininkystės draugiją. Dičlingas  didžiąją dvidešimtojo amžiaus dalį taipogi buvo nepakartojamos menininkų bendruomenės, įkurtos menų ir amatų genijaus Eriko Gilo, namais. Gyventojų tarpe yra tokių garsenybių kaip ponia Vera Lin. Kaimas vienu metu buvo Kamilos Parker Boulz vaikystės namais. Dičlingas pilnas staigmenų. Garsioji avis Doli taip pat ten gyveno.
Komentarai