Po atostogų. Apie “kino atostogas” mums rašo Užupio gimnazijos moksleivė Severija
Sausio pradžioje “Skalvijoje” “Vaizdų kultūros studijos” iniciatyvos dėka viešėjo ir su moksleiviais dirbo kino režisieriai iš Danijos. “Kino atostogų” metu moksleiviai žiūrėjo ir nagrinėjo rodomus filmus bei
Apie “Skalvijoje” vykusią stovyklą su režisieriais iš Danijos
Lygiai dešimta valanda ryto. Susirinkę vaikai jau susėdę salėje ir garsiai kalba vieni su kitais net, galima sakyti,vienas kito nepažinodami. Įėjęs žvitrus vyras britišku akcentu negarsiai ištaria “morning”. Aage Raisas Nordentoftas ir Allanas van O.T Andersenas - žmonės, kurie ves šią kino stovyklą. Aage-garsus danų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą supažindinti jaunimą su kinu,o Allanas - vyriausiasis režisieriaus asistentas ir jo geriausias draugas, gyvenantis Lietuvoje jau du mėnesius. Abu vyrai labai gražūs ir, matyt, protingi (arba labai gerai susipažinę su paaugliais), nes tokio įdomaus ir tuo pačiu juokingo pasakojimo apie savo gyvenimo patirtį ir jo susiejimą su kinu aš dar nebuvau girdėjusi. Režisierius pasakojo maždaug taip (žinoma, angliškai): “ Kai buvau dar visai vaikas, mano tėvai išsiskyrė ir išsikraustė į skirtingus miestus. Gyvenau su mama ir kas antra savaitė važiuodavau pas tėtį. Mano tėvas turėjo kelis keistus įpročius, bet labiausiai iš jų man nepatiko kasdienis ėjimas į paplūdimį. Jis keldavosi penktą ryte ir žadindavo mane (o aš labiau už viską mėgau ilgą miegą, todėl to negalėdavau pakęsti). Tėtis pasistatydavo mašiną savo nužiūrėtoje vietoje, nusimaudavo kelnes ir pusnuogis vaikščiodavo po paplūdimį, galvodamas, kad jis visas priklauso tik jam. Žinoma, man buvo labai gėda, todėl nemėgau eiti kartu su juo. Kartą aš jam tiesiai šviesiai pareiškiau, kad noriu vaikščioti po teatrus, kinus ar bet kur kitur, tik ne į paplūdimį, kurį tėtis dievino, o aš negalėjau pakęsti. Kad ir kaip jam buvo sunku, jis atsižvelgė į mano prašymą ir pradėjo su manimi vaikščioti ten, kur norėjau aš, o ne jis.
Mano tėvas buvo labai senas. Ir turbūt jūs žinote, kad visi seni žmonės teatre ar tiesiog ten, kur jiems neįdomu, užmiega. Ir greičiausiai suprantate, kad užmigę jie knarkia.Taigi, mano tėvas visada užmigdavo ir pradėdavo knarkti. Tai mane taip sugėdindavo, kad aš arba slėpdavausi po paltu, arba išeidavau. Kai vieną dieną mes turėjome eiti kartu į kiną, aš pamačiau jo siaubingai nuliūdusį veidą ir tariau: “tėti, jei nenori, gali neiti kartu, tiesiog duok man pinigų, aš nueisiu į kiną vienas”. Tokios jo šypsenos dar nebuvau matęs. Turbūt tai buvo pati didžiausia šypsena jo gyvenime. Nuo tada aš gaudavau pinigų ir galėjau lengvai, nieko netrukdomas, pasinerti į man patinkantį kino pasaulį. Buvome laimingi ir aš, ir tėvas. Aš turėjau galimybę pažinti miestą ir kiną geriau nei bet kada anksčiau, o tėtis džiūgavo, kad nereikia prižiūrėti manęs ir, kad gali visą dieną pragulėti paplūdimyje. Jo buvo tokia ruda oda nuo saulės…
Kai paaugau, tėvai man davė pinigų mokslams universitete, bet aš taip buvau įsijautęs į kiną, kad ėmiau ir už juos nusipirkau profesionalią kino kamerą, kuri kainavo dešimt tūkstančių eurų. Parsivežiau ją namo pas tėvą ir pradėjau pasakoti kaip, kas, kur: kokie čia mygtukai ,kaip viskas veikia ir panašiai. Jam patiko.“Until then ,when he asked me how much it cost. And when I said him the price, he became so white ,that I thought ‘o shit ,he’s gona die’!
Visas susikaustęs ,piktu ir susirūpinusiu balsu, jis tarė:“aš tikiuosi, kad yra įstatymas, kuris leidžia atiduoti tokius daiktus per septynias dienas…”
Tikrai nenorėjau kameros grąžinti. Tuo metu man ji buvo viskas. Bandžiau prašyti, žadėti įvairius, net beveik neįmanomus dalykus,bet viskas veltui. Ir staiga man išsprūdo : “tėti,aš sukursiu filmą apie tave”. Ir tėtis nušvito. Bet pats buvau labai nepavydėtinoj situacijoj. Tuos žodžius aš ištariau visai netyčia ir net nenutuokiau kaip galėčiau sukurti filmą apie tokį žmogų, kaip mano tėvas. Kelias dienas pagalvojau ir vieną rytą, kai už lango lijo ir jis į paplūdimį eiti negalėjo, aš pastačiau kamerą ir prieš ją pasodinau tėvą. Tuomet, per tą vieną valandą su trupučiu, jis papasakojo viską. Tokius dalykus, kokių jis niekada nebuvo pasakojęs man ar bet kuriam kitam žmogui, kaip pavyzdžiui – kodėl išsiskyrė su mama.
Po kelių metų tėtis mirė. Žinoma, buvo liūdna, bet jis paliko tokią sumą pinigų, už kuriuos galėjau ne tik nusipirkti daug filmavimo juostos ir kurti naujus filmus, bet ir išleisti filmą apie tėvą į viešumą. Jis tikrai susilaukė daug aplodismentų ir apdovanojimų, taigi buvau labai patenkintas.
Taigi, mano, kaip režisieriaus, gyvenimas prasidėjo taip. Ir šią istoriją aš jums pasakojau ne šiaip sau, aš noriu, kad jūs suprastumėte, kaip svarbu yra būti savimi. Ir nereikia visų tų faktų apie kiną, nereikia jo išmanyti nuo pradžios iki galo,esmė yra žmoguje-arba jis turi minčių ir yra bent truputį menininkas, arba jis moka tik faktus ir viską kala kaip iš matematikos vadovėlio(beje, niekada nemėgau matematikos)”
Po šio ,maždaug valandą trukusio pasisakymo ir salės plojimų, Aage mums parodė kelis savo filmukus(tiksliau jų ištraukas). Papasakojo apie jų kūrimą ,atsiradimą, privalumus ir trūkumus.
Tačiau pati linksmiausia stovyklos dalis prasidėjo Belmonte. Nesvarbu, kad buvo šalta ir drėgna. Jautėmės kaip tikri kino profesionalai – išbėgi į lauką, ten būni valandą, dvi ir greitai atbėgi į salę, kur išdėliota daugybė karštos arbatos puodelių. Pagriebi vieną ir bėgi atgal, nes laikas yra labai svarbus. Smagu buvo dirbti su „pliauškėm“(tai kvadratinė lentelė ,ant kurios reikia parašyti sceną , kuri turi būti filmuojama ir ja pliaukštelt). Šauki operatoriui ‘kamera!’, pakiši pliauškę prieš ją, tau atsako „rolling“ ir paskutinis tavo,režisieriaus, žodis prieš filmuojamą sceną turi būti „action!”. Tuomet aplinka nutyla. Būna taip tylu, lyg visiems išmirus, girdisi tik vandens čiurlenimas. Kai baigi filmuoti sceną, tari „cut“ ir viskas vėl prasideda iš naujo. Tik kamerą perneši kitur. Prieš stovyklą, visi režisieriai turi nusipiešti kadruotes(tai nedideli paveiksliukai, pagal kuriuos filmuojamas filmas). Kai turi kadruotes (filmavimo aikštelėje dažniausiai vadinamas „storyboard’ais“) yra paprasčiau filmuoti, nes jau iškarto žinai kaip ir kur stovės kamera. Aage ir Allanas mus labai kritikavo, bet nepersistengė. Nepamiršo pagirti už darbą ir norą dirbti. Ir, kaip paskutinę dieną pasakė Aage :“ negalvokite, kad mes jus giriam tik dėl to ,kad mums moka. Jūs tikrai dirbate profesionaliai.”
Antrą dieną Belmonte, valgėme cepelinus pietums. O jie tikrai buvo dideli. Kai kas suvalgė vieną, kai kas suvalgė tris, bet mano minėtieji danai suvalgė tik po pusę cepelino ir dėl to atkreipė visų dėmesį. Po pietų abu klausinėjo :“kaip lietuviai gali tiek daug valgyti?”…
Paskutinę darbo dieną, mes praleidome „Skalvijoje“. Turėjome sumontuoti filmą. Tai, patikėkite manimi, nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Anaiptol – tai didelio susikaupimo reikalaujantis ir daug laiko atimantis darbas. Dešimties minučių filmuką montavome visą dieną ,maždaug nuo dešimtos ryto iki dvyliktos nakties. Buvome išsekę ir pavargę, bet labai patenkinti ir laimingi. Mus ne tik per televiziją parodė, bet ir daug išmokė. Po šios stovyklos daugelis vaikų užsimanė tapti operatoriais, režisieriais, prodiuseriais, ar bet kokiais padėjėjais( kitaip dar vadinamais „bez boy’jais“), kad tik galėtų savo gyvenimą susieti su kinu ir jo kūryba. Viskas išsakyta, daugiau nieko nereikia. Vaikai patenkinti, organizatoriai dar labiau. Ko gi reikia iki visiškos laimės? Tik noro ir įrangos.
Severija, Vilniaus Užupio gimnazijos I klasės moksleivė
