KP premjeros. Lietuviškos panoramos komentarai

„Kino pavasaryje“ jau buvo pristatytos dvi trumpametražių lietuviškų filmų programos: viena, skirta naujausiems studentų darbams (kai kurie jau rodyti festivaliuose), o kita – ir debiutantams, ir jau ankstesniais darbais debiutavusiems kūrėjams. Šioje buvo galima pamatyti šešis trumpametražius filmus.

Programą pradėjo režisieriaus Jono Trukano („Kino pavasaryje“ anksčiau rodytas jo „Knygnešys“) darbas „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“. Jame pasakojama apie senyvą moterį (vaidina Vaiva Mainelytė) ir jos namuose įsikūrusį vaiduoklį. Šis filmas tiesiog idealiai įkūnija visas lietuviško vaidybinio kino bėdas: prastas scenarijus, lėkštas humoro jausmas, teatrališka aktorių vaidyba ir tiesiog absurdiška filmo pabaiga. Filmas drąsiai galėtų būti įtrauktas į režisūros studijų programą kaip chrestomatinis „kokio kino nereikėtų kurti“ pavyzdys.  

Andriaus Lekavičiaus filme „42“ 8 minutes sulėtintai rodomas „Vilniaus maratono“ finišo kirtimo momentas. Filmo aprašyme filmas vadinamas eskperimentiniu, tačiau be sulėtinimo ir monochrominio vaizdo kaitos į spalvotą, jokio eksperimentavimo su forma jame nėra. Jam verčiau tiktų pavadinimas „reklaminis“ - ant bėgikų krūtinių nuolat šmėžuoja Danske Bank“ logotipas.

Po šių dviejų filmų imu smarkiai abejoti festivalio organizatorių teigimu, jog į programą atrinkti darbai yra praėję itin griežtą atranką. Tačiau norui palikti salę nepasiduodu ir laukiu trečiojo darbo.

Lino Ryškaus „Sigutė“ šiek tiek situaciją pagerina. Jo centre išties įdomi asmenybė – praeityje triskart „Dainų dainelės“ ir įvairių tarptautinių konkursų laureatė Sigutė Trimakaitė. Ji vykdo muzikinę misiją: keliauja po Lietuvos miestelius ir kaimus, po vaikų darželius, mokyklas ir senelių namus, kur rengia specialias pamokas-koncertus. Šiame filme yra filmuojama viena Sigutės gastrolių diena.

Vienas filmo epizodas vyksta senelių namuose. Kamera yra atsigręžusi į senelių veidus, palieka pagrindinę filmo heroję sau už nugaros. Staiga viena iš močiučių uždainuoja liaudies dainą, o jai pritaria ir Sigutė. Epizodas kupinas šilumos, taip primenančios Roberto Verbos kurtus portretus. Tačiau užuot išlaikęs tokį momentą, operatorius (Vladas Naudžius) niekaip nesusikoncentruoja ir labai negrabiai artimą planą vis keičia į vidutinį, o šį ir vėl į artimą. Vieno veido jam nepakanka ir kamera nuolat juda, ieškodama, ką dar galėtų užfiksuoti.

Toks besiblaškantis filmavimas vyrauja beveik viso filmo metu. O kartu ir iliustruoja po peržiūros apimantį jausmą, kad režisierius taip ir iki galo neapsisprendė, kaip tą Sigutės asmenybę perteikti. Režisierius nusprendė jos nekalbinti, jis koncentruojasi tik į žmogų, kuris atsiskleidžia koncertų metu. Bet filme yra paliekamas vienas epizodas, kuriame Sigutė pasakoja apie savo rutiną: kada keliasi, kokiu troleibusi važiuoja, į kokį traukinį bando suspėti.

Ir filme apskritai daug proziškų, perteklinių vaizdų: kaip Sigutė kraunasi lagaminą, kaip keliauja traukiniu, dažosi prieš koncertus, kaip eina miestuko, o vėliau ir Vilniaus gatvėmis, tempdama paskui save raudoną lagaminą. Visą šį tarp rutinos, koncertų ir nesuplanuoto dainavimo bažnyčiose ar stotyje besiblaškantį pasakojimą įrėmina vaizdai, kuomet Sigutė žaidžia stalo tenisą.

Spaudos konferencijos metu režisierius išsidavė, kad stalo tenisas yra Sigutės aistra. Prieš važiuodama į įvairius miestelius, ji pirmiausia aiškinasi, ar kur netoliese yra stalo teniso stalas. Tačiau filme tas nėra atskleidžiama ir mums paliekama stalo teniso vaizdus interpretuoti, kaip mums norisi. Režisierius taip pat prasitarė, kad pagrindinė herojė yra gana valdinga asmenybė ir nuolat bandė kištis į filmavimą. Tačiau ir tai yra paliekama už kadro, filme piešiamas Sigutės, gyvenančios dėl dainavimo ir publikos dėmesio portretas. Sudėtingesniam charakteriui filme vietos neliko.

Po „Sigutės“ sekė poetės, dramaturgės ir grupės „AVaspo“ įkūrėjos Gabrielės Labanauskaitės debiutas didžiajame ekrane „Tuštumos kilpos“. Šis trumpametražis kūrinys yra sukurtas kartu su kino operatoriumi ir montažo režisieriumi Adomu Jablonskiu. Aprašyme teigiama, kad tai vizualinis eilėraštis, kuriuo norima perteikti užmirštus pasąmonės kambarius.

Atvirai prisipažinsiu, kad be aprašymo, šio kūrinio esmę man pagauti yra išties sunku. Ir nors „Tuštumos kilpos“ yra puikiai nufilmuotas darbas, žavintis apleisto dvaro aplinka, spalvų kontrastais bei pasižymi nuostabiu garso montažu, visgi man sunku jį pavadinti filmu. Ir nors šis kūrinys slysta iš įvairių kategorizacijų, labiausiai jį norėčiau priklijuoti muzikinio vaizdo klipo etiketę.

Režisieriaus Andriaus Antanavičiaus dokumentinis trumpametražis filmas „Mėgėjai“ šioje programoje buvo nuostabi atgaiva. Jame pasakojama apie gydytoją Vitolį Laumakį ir inžinierių Adolfą Morėną, kurių draugystė prasidėjo dar 1962 metais. Netrukus Kėdainių kultūros centro rūsyje jie įrengė mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“, kuriame kūrė trumpametražius filmus. Antanavičiaus filmas buvo kuriamas šios daugiau nei 40 metų veikusios studijos uždarymo „proga“.

Nepaisant liūdnos progos, filmo metu salėje skambėjo juokas, nes pagrindiniai personažai yra tiesiog nuostabūs. Vos 20 minučių tetrukęs filmas ne tik kad neprailgsta, bet ir žadina norą susipažinti su mėgėjiškais šių personažų filmais, kurių per 40 metų buvo sukurta apie šimtą.

Šią lietuviško kino panoramą užbaigė originaliausias ir daugiausiai žadantis debiutas – Igno Meilūno „stop-motion“ animacinis filmas „Miškas“. Jame be žodžių pasakojama apie miške gyvenantį atsiskyrėlį (jo vaidmenį atlieka šviesų dailininkas Norvydas Birulis), kuris kolekcionuoja magiškas miško būtybes. Tačiau jo kolekcijoje trūksta naktimis mišką šviesomis spalvinančio mitinio personažo, tad atsiskyrėlis nusprendžia jam paspęsti spąstus. Nors ilgainiui filmui pritrūksta istorijos, „Miške“ kuriamas mitinis pasaulis yra be galo gražus. Atsiskyrėlio lentynos žavi keisčiausių būtybių kupina kolekcija, tačiau be galo gaila, kad šių būtybių nesutinkame miške, kai kamera pradeda pasakoti apie tą ypatingąją, iki šiol nesugautą būtybę. Tuomet tik ją ir tematome, o kiti stebuklingi padarėliai paliekami gyventi sandariuose atsiskyrėlio stiklainiuose.

Nepaisant kelių nesklandumų, filmą be galo malonu žiūrėti. Jis puikiai nufilmuotas, kupinas netikėtų kameros rakursų (operatorius Simonas Glinskis) ir jame ypatingai gražiai „žaidžiama“ su apšvietimu. I.Meilūnas, žinoma, šios programos kontekste, yra tas vienintelis debiutantas, kurio ateities planai kelią smalsumą.