KP premjera. Honoraras ašaromis
Tai visai nepanašu į dažnai aprašomų menininkų gyvenimą, į tai, kaip vaizduojama ir įsivaizduojama kūryba, gastrolės, koncertai. Ir supratau, kad neturiu žodžių apibūdinti tam, ką mačiau ir išjaučiau per Lino Ryškaus dokumentinį filmą „Sigutė“ (studija „Tremora“). Todėl iš pradžių tiesiog papasakosiu, iš ko Ryškus ir operatorius Vladas Naudžius daro kiną – pusvalandį su dainininke Sigute Trimakaite.
Atrodytų, jie tik eina paskui savo heroję nuo ryto, kai ji, atsikėlusi dar su tamsa, susikrauna į raudoną lagaminą daiktus, būtinus koncertams, po to iškeliauja: ankstyvas troleibusas, ankstyvas traukinys, miesteliai, varteliai, darželiai, mokyklos, senelių namai. Ten ji koncertuoja – tai jos asmeninis, kasmet jos kojomis po atokias Lietuvos vietas keliaujantis festivalis „Šokoladinis Mocartas“. Rankinukas per petį, kuprinė ant kupros, eina džinsuota moteris ir vežasi iš paskos raudonąjį lagaminą. Nuo durų prie durų. Tada, pasipuošusi koncertine suknia, tarytum išnirusi iš pasakos, iš gražaus gyvenimo, ji dainuoja vaikams, senukams arba pakeliui pas juos – atsitiktiniams keleiviams miestelio stotyje.
Neblizgu, nežmoniška ir nežvaigždiška. Pernelyg tyku ir nefotogeniška sėkmės istorijų paunksmėje. Vadinas, tai istorija apie aukojimąsi? Irgi netikslu. Ryškaus filmui nelimpa ir žodžiai apie misiją (nors kas gi ten, jei ne misija?), užmirštų sielų nuskaidrinimą (o juk ten būtent tai!). „Sigutė“ padaryta taip paprastai ir rūsčiai, taip nesentimentaliai, kad tostų leksika būtų melas apie filmą.
Jokių atsivėrimų, pasiaiškinimų. Ir tas atkaklus, kantrus ėjimas šaligatviais ir kaimo takais, pro vartus ir vienas, kitas, trečias duris, lipimas laiptais, tas neišdidus mantos nešimas, kai niekas nepasitinka. Be komentarų. Griežtu montažu. Žiūrovas padaromas artistės maršrutų liudininku. Maršrutų ir poveikio, bet ne koncertinės programos. Ir tai gyvenimo maršrutas, kurį „Dainų dainelės“ ir tarptautinių konkursų laureatė pasirinko dar mokyklos uniformą vilkėdama. Yra filme trumputis juodai baltas retro, kur Sigutė aiškina, ką nusprendusi veikti: ji žino, kad dainuos. Šiandieninė Sigutė ištaria vos kelias replikas, bet filmo autoriai ir neklausinėja jos kaip anie kronikos filmuotojai. Ryškus ir Naudžius verčiau išklauso vieno miestelio vaikus, ką tik patyrusius artistės koncertą-pamoką. Kažkas jiems patikę, kažkas atrodė „liūdna“ arba „linksma“, kažkuriai mergytei norėjosi, kad dainininkė būtų jiems daugiau papasakojusi, kitaip tariant – dar pabuvusi, idant ištrūkimas nuo kasdienybės tęstųsi ilgiau.
„Sigutėje“ – pasaulio modelis, kur žmonės gyvena be meno, net nežino, kas jis toks. Ir staiga duris atidaro dainininkė. Ji kitokia, kitaip atrodo ir kitaip bendrauja. Ir pamoka prasideda nuo to, jog, vos įėjusi ir pasisveikinusi, ji tuoj išeis, kad įeitų dar kartą – nes tada vaikai jau žinos, kad dainininkė pasitinkama plojimais. Šitaip kasdienybė atskiriama nuo koncerto.
Ne, „Sigutės“ autoriai nė karto nenučiuožia į patetikas, nors progų – ties kiekvienu epizodu. Jų Sigutė žygiuoja toliau, su visa manta, ir jie skuba įkandin. Ji stabteli, nusprendusi padainuoti Varėnos geležinkelio stotyje. Filmas padarys iš to nelauktą stebuklą? Nedaro. Naudžiaus kamera kažkaip net nejaukiai filmuoja dainavimo užkluptus kelis keleivius, kuriems ir nepatogu, ir nesuprantama, kas čia dedasi. O Sigutė lyg nemato tų nepatogumų ar pro šalį einančių, dainos neklausančių. Kasdienybė taip ir nevirsta kažkuo didesniu, tyresniu, meno pašventintu? Mes to nežinom. Gal kažkuriam vienam virsta, tai jo paslaptis.
Nuo filmo pradžios į nedidelę salę renkasi nebejauni, nebesveiki. Stebuklų jų gyvenime nebūna, renginių – pasitaiko. Filmui, artėjančiam į pabaigą, Ryškus pasirinko vieną epizodą iš Sigutės dainavimo jiems: tai koncerto finalas, kai artistė garbios negausios publikos klausia „gal dar vieną liaudies dainą“? Ir moteris iš pirmos eilės, o tiksliau, iš neįgaliųjų vežimėlio ne paprašo, o pati pradeda ir išdainuoja visą ilgą, sudėtingą „Ulijoną“, Sigutė jai tik pritaria. Naudžius filmuoja tą moterį, ir ji dainuoja, lyg iš šaltinio gertų, lyg gyvybė tęstųsi tol, kol daina nesibaigs. Epizodas trunka kiek pati daina. Jūs man pasakykit, kodėl byra ašaros – ne dainuojančiai moteriai, ne Sigutei, o kino žiūrovų salėje? Juk ne iš užuojautos. Galbūt šitame taške „Sigutė“ pasiekia lygį, kai filmą matai nebe ekrane, o gerokai paslaptingesnėje pasąmonės, prisiminimų stichijoje, kai jau esi susitaikęs su tuo, kas vyksta, o vyksta paprastas ir nelengvas gyvenimas, tiesą sakant, ypatingas tik tuo, kad jis tavo ir kad kartais gali dainuoti.
Taigi, ne apie Sigutę filmas. Nors ir apie ją. Bet labiau apie kūrybą, kuri kartais aplanko artisto, atidariusio tavo duris, dėka. O šiaip kūrybos vieta gyvenime – kaip to apdraskyto Boticelli Veneros veido ant tvoros, palei kurią ryžtingai žygiuoja Sigutė su savo lagaminu, prasibrovusi pro rūkančių jaunuolių gretas. Nepastebima, ignoruojama, tarytum nesanti, netgi trukdanti – kokia ir artistė tarp tų šaligatvio bernų, nenujaučiančių, kas eina pro šalį.
Yra dar vienas filmo motyvas: stalo tenisas, kai žaidi ping pongą pats su savimi. Tebūnie tai „Sigutės“ minklė. Ritminė filmo figūra.
...
„Sigutė“ drauge su trumpametražėmis lietuvių premjeromis „Kino pavasaryje“ rodoma kovo 25 d. 21.45 val. „Pasakoje“, kovo 28 d. 15 val. „Forum Cinemas Vingis“ 12 salėje, balandžio 1 d. 18.30 val. „Pasakoje“.
