Nerimo dokumentika

Savo kinematografinį pasakojimą režisierius Mantas Kvedaravičius pradėjo nuo „Barzakh“ – dokumentinės juostos, pasakojančios apie politinę prievartą Čečėnijoje. „Barzakh“ – tai pasakojimas apie neaiškiomis aplinkybėmis dingusių žmonių paiešką. O gal tiksliau apie tai, kaip pradingę į namus grįžta tik sapnuose. Barzakh – tai žemė, tai ženklas, tai žmogaus atmintis, tai mirties nemirtingumo įrodymas. Filmu virto tai, ką M. Kvedaravičius ne vienerius metus tyrė studijuodamas socialinės antropologijos doktorantūrą. Filmavimo metu galbūt ir pats buvo atsidūręs nelaisvėje. Tad ir pačiame filme labiausiai žvilgsnį prikausto pasakojimo būdas – pasakoti ne faktus, o istorijas. Subtiliai (bet jokiu būdu ne sentimentaliai) vizualinėmis smulkmenomis kalbant apie vieno žmogaus istoriją apimamas visos politiniu rėžimu kankinamos kartos pasakojimas. Ši kinematografinė byla 2011-aisiais Kvedaravičiui pelnė pirmąją „Sidabrinę gervę“ už geriausią dokumentinį filmą. Antrąja „gerve“ už geriausią ilgametražį dokumentinį kino filmą 2016-aisiais apdovanotas režisieriaus filmas „Mariupolis“. Tai antrasis dokumentuojantis Kvedaravičiaus žvilgsnis: šįkart apie nekasdienišką Ukrainos uostamiesčio kasdienybę karo fone. Triukšmingą repeticiją staiga nutraukia rūke paskendusio žvejo šešėlis, jo pasakojimas visai kitoks nei gatvės muzikantus perrėkiančių mitinguotojų. Žodžiams nurimus kamera veda į zoologijos sodą, per ilgai tylint ji apsistoja batsiuvio salone, čia radijo ir taisomos avalynės triukšmas, čia praeiviai – vieni praeinantys, kiti užeinantys vidun. 

Tai visa, kas jau įžengė į karą, bet dar taip ir nepatikėjo juo. Tai – laukimas, kurį režisuoja Mantas. Tai istorijos spektaklis, kurį repetuoja Mariupolis. Tai režisieriaus žvilgsnis, kuriantis dokumentiką. Dokumentiniam kinui įprasčiau priskirti stebėtojo vaidmenį, kai režisierius tarsi tik turi pastebėti, ką būtina užfiksuoti. Dokumentinio kino režisūrą įsivaizduoju kaip tam tikrą vaizdų kolekcionavimą; tai kinas esantis arčiausiai fotografijos, nes abu jie saugo dokumentus, liudija apie praeitį ar dabartį ateičiai. Būtent todėl svarbiausiu dokumentinio kino režisūros dėmeniu laikyčiau montažą, surenkantį tuos atskirus paveikslėlius į vientisą pasakojimą. 

Tačiau Manto Kvedaravičiaus filmų „Barzakh“ ir „Mariupolis“ atvejais, režisūra aukščiausią įtampos tašką pasiekia ne montaže, o paties filmavimo metu. Tai, kaip „suklijuoti“ atskiri paveikslėliai, nebėra taip svarbu. Svarbiausias čia pats kadras, jo gylis, atstumas iki užfiksuoti mėginamo objekto. Pati režisūra čia vyksta filmavimo metu. Todėl reikšmingą, o gal net lemiamą vaidmenį šiose bylose turi operatorius. Jeigu „Barzakh“ kino kamera (operatoriai Mantas Kvedaravičius, Ahmed Gisaev, Zarema Mukusheva) ir pati kino medija dar tik išmėginama, tai „Mariupolyje“ (operatoriai Vadym Ilkov, Viacheslav Tsvetkov, Mantas Kvedaravičius) kartu su režisūriniu Manto žvilgsniu, kinas tampa ne tik lęšiu pro kurį žiūrima, bet ir pačiu objektu. Kamera „Mariupolyje“ taip priartėja prie žmogaus, jog tampa jo pašnekovu. Tiesa, šitaip prakalbinti savo kūrinio veikėjus bandyta ir filme „Barzakh“, tačiau ten daugiau tylos ir stebėjimo, nei nepatogių „klausimų“. Klausimais vadinu tam tikrą kameros ir režisieriaus įžūlumą, įsibrovimą, mėginimą įsikūnyti į savo stebimus personažus. Ir tiesą sakant, skirtingai nei „Barzakh“, „Mariupolyje“ priartėjama taip arti, jog personažams nebeleidžiama būti personažais – čia jie gyvi paveikslai, gyvi pasakojimai, gyvi žvilgsniai, jaučiantys, jog yra filmuojami ir to neslepiantys. 

Kvedaravičiaus dokumentika „aktoriams“ neleidžia vaidinti, neleidžia net akimirkai užsimiršti ir pasinerti į savo realybę. Šie „aktoriai“ pačiame paviršiuje, pačioje išorės išorėje ir būtent tuo jie patys gyviausi. Tačiau filmuoti žmones ir sukurti tą tarpinę erdvę, kurioje jie nesijaustų taip patogiai, jog elgtųsi laisvai, tačiau kartu ir nesijaustų taip nepatogiai, kad imtų vaidinti, nėra taip paprasta. Sukurti idealią terpę dokumentikai – rodos, tokią užduotį „Barzakh“ ir „Mariupolyje“ sau kelia Mantas Kvedaravičius. Tačiau šie režisieriaus filmai taip pat nėra vien įvykių transliacija. Viena vertus, jis mėgina apčiuopti realaus laiko atmosferą, dokumentuoti dabartį. Kita vertus, šis archyvaro darbas nėra vien sausų popierių perrišimas – autorius ne tik renka faktus, bet ir juos čia pat interpretuoja. Jeigu „Barzakh“ realybė yra kuriama, formuojama, tai „Mariupolyje“ ji tik pastebima, tik sufokusuojama. Žinoma, antropologinis Kvedaravičiaus žvilgsnis neapsiriboja padrikais kadrais, o ieško jiems tinkamo konteksto. Tai, aišku, stengiasi daryti bene kiekvienas dokumentinio kino kūrėjas, tačiau Mantas Kvedaravičius, atrodo, į aikštelę eina lyg „nepasiruošęs“ t. y. nenusiteikęs, o atvirai ieškodamas ir vizualinių dabarties ženklų, ir galimos jų interpretacijos. Veikiausiai šitaip „nepasiruošus“ įmanoma būti tik visapusiškai išstudijavus kontekstą, į kurį ketinama įkristi. Tuomet kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas judesys nebėra atsitiktinis. Tai – dokumentikos dokumentika. Susipažinti, pamiršti ir vėl susitikti – tokį matau grynąjį Kvedaravičiaus dokumentinį kiną. (...) Iš paviršiaus, per odą pereinantį į gyvybinius organus*.

*Rašydama šio teksto pabaigą kalbėjau tik apie Kvedaravičiaus filmus, nes karas dar nebuvo prasidėjęs ir nerimas, kurį dokumentavo Mantas, jau buvo nurimęs. 2022 m. vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą. Nuolat prisimindavau Kvedaravičių, ir turbūt ne aš viena buvau įsitikinus, kad jis grįš filmuoti į griuvėsiais virtusį Mariupolį. Tačiau negalėjau net įsivaizduoti, kad jis pats taps tikriausiu savo dokumentikos dokumentu. 2022 m. balandžio 2 d. mus pasiekė žinia, jog Mantas buvo nužudytas. Karas pražudė žmogų, apsiginklavusį tik kino kamera.

Publikuojamas tekstas yra ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos "Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai" (darbinis pavadinimas) straipsnio apie režisieriaus, kultūros antropologo Manto Kvedaravičiaus (1976.06.23 – 2020.04.02) kino kūrybą.

Jurijaus Grigorovičiaus nuotrauka, kadras iš filmo "Mariupolis".