Komentaras. Neramios

Kažkada prieš trylika metų šiame puslapyje publikavau apžvalgą apie trumpametražius filmus, tarp kurių buvo studentiški šiandien sėkmingai dirbančių režisierių (dalis jų – ir pedagogai, edukatoriai) Andriaus Blaževičiaus, Linos Lužytės, Tomo Smulkio ir kitų filmai. Buvo šaunus gerų filmų vakarėlis kažkuriame iš didžiųjų festivalių. Taip ir parašiau, kad neblogi filmai, vienas dėl vienų priežasčių, kitas dėl kitų. Netrukus sulaukiau feedback‘o, cituoju tiksliai: „R. Paukštytė išprotėjo“. Ši nuoširdi ir lakoniška reakcija įsiminė dėl skaidrios potekstės: savas kinas, na, negali būti giriamas (tik išimtiniais atvejais), o jau studentiški ar pirmieji trumpi darbai – negali dar labiau. Per dešimtmetį pasikeitė daug kas. Pirmiausia, požiūris į lietuvišką kiną namuose - neigiamos recenzijos dabar retenybė (tai lietuviškam kinui dar atsirūgs - favoritizmas, kaip ir autoritetų vertimo nuo pjedestalų malonumas, ilgainiui apkarsta). Pakito ir požiūris į trumpametražius filmus – dabar jie suvokiami ne tik kaip (post) studentiškos treniruotės, bet ir kaip būtinas kino raidai, eksperimento dvasiai formatas. Šiandien trumpametražiai turi ir savo asociaciją, puikiai besirūpinančią jų sklaida užsienyje, ir festivalį, ir kaip viso šito rezultatą – galimybę suvokti save kontekstuose. Dalis trumpų filmų geriau ar blogiau, bet matomi lietuviškuose festivaliuose (deja, programos kasdieniniame kino teatrų repertuare vis dar retos).

Žinoma, svarstymai apie pirmųjų darbų šiųmetiniame "Kino pavasaryje" (KP) ypatingą originalumą ar išskirtinumą grėstų supanašėti su festivalyje įkyrėjusia reklama, visai rimtai teigiančia, kad „esame pirma karta“, susimąsčiusi apie poveikį žemei, ekologijai etc. Žinoma, pernelyg patogių kūrybinių ambicijų, sau išsikeliamų tik pakeliamų užduočių, pagaliau, filosofinių kino ištarmių ir prasmių klausimų dažnai geriau neliesti, kalbant apie pirmuosius filmus. Bet ar tai, kad šiandien kine ilgai bręstama, reiškia, kad reikia nepastebėti punktyrų ateičiai?    

Tradicinė trumpametražių filmų premjerų „KP“ programa gavosi kaip reta konceptuali – visi filmai sukurti moterų. Spėlioju, kad tai netgi nebuvo specialiai sumanyta „Kino pavasario“ programos sudarytojų, o natūraliai susiklostė stebint mūsų kino lauko tikrovę, kurioje moterys pradeda dominuoti ne tik kino vadybos, bet ir kūrybos segmentuose. Tad kryptinga moteriška perspektyva, jos diktuojami požiūriai į pasaulį ryškiai juntami visuose programos filmuose.

O štai vyriškas balsas, pavyzdžiui, Jorūnės Greičiūtės filmo „Išvyka“ personažę dažnai nuvilia. Surasti savo intonaciją patogiame, ir todėl išeksploatuotame, nuolat savieiškos temai pasitelkiamą road movie žanrą, nėra lengvai įgyvendinama užduotis. Todėl žiūrėti debiutinį (pirmą po kino režisūros studijų) J. Greičiūtės trumpametražį filmą yra dvigubas malonumas: matai, kaip gerai išmoktos garsiausių road movie asų pamokos (Wenderso, Jarmusho), kaip kone pagal vadovėlį režisierė įvaldė abstrakčioms ištarmėms skirtus kino kalbos įrankius; ir kokia užtikrinta jos ranka, naudojanti tuos įrankius dviejų sąlyginai jaunų žmonių santykiams išsiaiškinti. 

„Išvyka“ - gyvas kinas, kurio neslegia pamokos ir autoritetai, nes jo personažus slegia būtinybė suprasti, kokios problemos trukdo poros santykiams. Teisingiau, būtinybė išsiaiškinti tvyrančios įtampos prigimtį labiau rūpi moteriai. Tai ji – šios kelionės pas kažkokį santykių ekspertą Mokytoją iniciatorė, visąlaik primenanti vyriškiui kodėl važiuojame ir kad reikia mokytojui sugalvoti klausimus apie santykius. Situaciją ironija vis nuspalvina kontrastas tarp vos juntamos moters egzaltacijos, kelionės tikslo sureikšminimo ir vyro racionalumo, abejingumo, paprasto egoizmo. Aktoriai Milda Noreikaitė ir Valentinas Novopolskis tiksliai, atpažįstamai vaidina porą, kurios santykiuose įtampa tapo rutina. Įtampa, kylanti iš pripratimo prie vienas kito įpročių, intonacijų, lyg privalomų ginčų dėl bet kokios smulkmenos. Dialogų, vaidybos, režisūros natūralumas, akivaizdu, kyla iš gyvenimo stebėjimo, tikrovės pamokų, kuriose medžiagos temai „vienatvė dviese“ apstu. Gražus ir tuščias kalnų apjuostas peizažas, žinoma, yra trečias personažas, nuolat primenantis apie santykių pasirinkimo laisvę ir spąstus. O personažų sutikti kitakalbiai epizodiniai personažai įneša mikroskopinę siurrealumo, absurdiškumo dozę. Ir būtent jie, kaip dažnai būna gyvenime, savo tiesmukumu padeda suprasti, kas yra kas. Žodžiu, „Išvykoje“ pasiekta trapi dermė tarp situacijos realizmo, įtikinamumo ir apibendrintos vienatvės nuojautos, filosofinio, abstraktaus kino. 

Labiau abstrakčiu etiudu nei filmu vadintinas režisierės Urtės Sabutytės „Sausra“. Konceptualus kūrinys, kontempliuojantis personažės būseną, siūlantis žiūrovėms ir žiūrovams patiems spėlioti jos elgesio motyvus, kviečiantis projektuoti į ekraną savo patirtis ir versijas. Tuo šis etiudas artimas vis aktyviau kine besireiškiančioms šiuolaikinio meno, videoinstaliacijų įtakoms. Istorija, psichologiniai charakteriai, veiksmo ar įvykių logika čia neturi reikšmės ar prasmės. Personažės poelgių motyvai ekrane migloti, kitaip negu anotacijoje. Pati režisierė labai aiškiai premjeros metu suformulavo filmo tikslą: jis skirtas žmonėms, galbūt išgyvenantiems šiuo momentu panašią būseną. Kokią? Pabėgimo, nuovargio, siekio atsiriboti, atsigaivinti, išsirengti. Kas vyksta ekrane? Jauna moteris mašina išvyksta į mišką, nusimeta rūbus, nuoga blaškosi po mišką, maudosi sekliame upelyje (raiste?), nurimusi grįžta atgal į miestą. Aktorės Miglės Polikevičiūtės, operatoriaus Ugniaus Tuleikio ir, žinoma, režisierės takto dėka idėja įgyvendinta profesionaliai ir korektiškai. Ir visgi šis kino kūrimo būdas  – tai kino pakraščių, marginalių formų kelias. „KP“ tokio pobūdžio kūriniai atsiranda atskiroje salėje, savotiškame alternatyvų gete. Būti originaliu tame madingame vizualinių meditacijų sraute nėra paprasta, ypač ignoruojant motyvacijas, tikrovės, jos detalių magiją ir gebėjimą pasakoti istorijas. 

Tai – pagrindinė scenarijaus autorių duona. „Tik visa šlovė ir malonumas tenka režisieriams,“ - beveik nejuokavo Birutė Kapustinskaitė, pjesių ir scenarijų autorė, debiutavusi „Kino pavasaryje“. Ji surežisavo trumpą istoriją „Motinos“, kurios centre - rūpestinga ir nerimastinga mama. Pagrindinę personažę vaidina aktorė Aldona Vilutytė – suprasdama, mylėdama, pasišaipydama iš savo personažės. Tokias užduotis dialogais, bendra filmo ištarme, sumanymu, akivaizdu, tiksliai suformuluoja B. Kapustinskaitė.  Ir matyti, kad vaidinti „persirūpinusią“ mamą malonumas aktorei, nevengiančiai žanrų, charakterinių vaidmenų, o juose – dėl absoliučios aktorinės klausos - neperžengiančiai gero skonio, saiko ribų. Ir tas pernelyg rūpestingos, pernelyg jautrios, pernelyg pernelyg pernelyg motinos sutvėrimo malonumas persiduoda žiūrovų salei; portretą lengva sutapatinti su realiomis situacijomis, nesunku tapatintis. A. Vilutytės mama rūpinasi nėščia dukra. Dukrą vaidina aktorė Laima Akstinaitė (ji yra pastebimas sveiko proto balsas lietuviškame kine; A. Blaževičiaus filme „Bėgikė“ aktorė labai natūraliai vaidina pagrindinės herojės draugę, kuri susiruošė eiti į kariuomenę ir, kitaip negu Marija, pasitiki realybe - jau kaip nors atsiras išeitis ir mažametis nenukentės...) Žodžiu, rūpesčiu - dažniau komišku, rečiau – keliančiu gailestį persmelkta kiekviena judviejų buvimo ir nebuvimo kartu sekundė. „Motinų“ žinutė paprasta – mylimos mamos, leiskite vaikams gyventi savo nesaugų gyvenimą. Kai su tuo gimdymo namuose susitaiko A. Vilutytės vaidinama mama, režisierė suranda tikslius ekrano ženklus (maudynes, medūzas), kurie padeda pajusti bent jau tam kartui, bent jau šiame filme mamos(ų) gebėjimą susitaikyti su tikrove.

Du animaciniai programos filmai Birutės Sodeikaitės „Elena“ ir debiutuojančios kine Jurgos Šeduikytės „Mora Mora“ labai skirtingi ir temomis, ir stilistika, ir technika. Dėl skirtingų dalykų jaudinasi ir jų personažės, papildančios neramius moterų paveikslus KP programoje. Abiejuose filmuose, atrodo, sėkmingai išnaudojamas animacijos polinkis į apibendrinančius įvaizdžius, metamorfozes ir režisierės nedaug rūpinasi (animacija tam labai atlaidi) savo personažių nerimo priežastimis. „Mora Mora“ – mažos mergaitės vandenyne istorija. Užsiropštusi ant pianino, ji plaukia, groja ir žadina, kaip parašyta anotacijoje, miegantį pasaulį (atpažįstamas filmo dailininko Roberto Neveckos braižas).

Baugios nuotaikos „Elenos“ pasakojimo - puikiai išnaudojančio skirtingų medžiagų faktūras, stop motion technologiją - centre yra brandžios moters aistrų pasekmės. Prisipažinsiu, kad antrosios filmo pusės, po to, kai Elenoje-paukštėje po aistros su raudonu paukščiu užsimezga vaisius, siužetas man taip ir liko neaiškus, pernelyg atviras interpretacijoms. Bet bendrąja prasme, tai nuoseklūs darbai, kuriuose pasirinktas kūrybinės ir technologines priemones visiškai, atrodo, pateisina siužetai ir temos. Abu šiuolaikiški ir temomis, ir priemonėmis filmai patvirtina, kad lietuviška animacija nėra stovintis vanduo (kaip gali pasirodyti specialiai tema nesidominčiam žmogui). Bet nuomonę apie jų originalumą platesniuose kontekstuose būtų įdomu išgirsti iš specifinėmis žiniomis animacijos srityje besiremiančių kritikių ir kritikų. 

Filmų "Išvyka" (1,2), "Sausra" (3), "Motinos" (4), "Mora Mora" (5), "Elena" (6) kadrai.