Atgarsiai. Laikas išjausti

Vidinė pagrindinio veikėjo kelionė – autorinio režisieriaus Kristijono Vildžiūno kino ašis. Ties gyvenimo slenksčiu atsidūrę jo filmų herojai, atsiskyrę nuo kitų, išgyvena virsmą. Režisieriaus filmai leidžia susitapatinti su veikėjų būsenomis, skirti laiko joms išgyventi, prieš veikiant ir judant toliau. Penktajame ilgametražiame jo vaidybiniame filme „Dainos lapei“ (2021) plėtojama mylimosios netekusio, trisdešimtmečio link artėjančio Dainiaus vidinė kelionė. Vildžiūno kinui būdingi sapnai čia tampa būdu šiam šiuolaikiniam Orfėjui nusileisti į Hadą parsivesti Euridikės.

Lėtas filmo ritmas, gamtos peizažai, stambūs veikėjo planai padeda įsijausti į Dainiaus, susidūrusio su galutiniu praradimu – mirtimi, būseną. Kaip ir kituose Vildžiūno filmuose, „Dainose lapei“ gausu originalių detalių: jaunas vyras gyvena stikliniame, iš trikampių sudarytame kupole – statinys kinematografiškas, filmuojant tiek iš išorės (apšvietus skirtingomis spalvomis), tiek iš vidaus. Interjere tarp meniškų detalių ir mylimosios Justinos keramikos dirbinių išsiskiria lova su baldakimu, gaubiama plevenančių užuolaidų. Kieme pakabintas iš lango rėmo padarytas altorėlis, kuriame jaunas vyras uždega žvakę. 

„Dainose lapei“ riba tarp išorinio ir vidinio pasaulio išnyksta dar stipriau nei kituose režisieriaus filmuose. Čia tikrovė susipina su sapnais, fantazijomis, psichodelinėmis kelionėmis. Siurrealūs, vaikiškus žaidimus primenantys sapnų elementai parodo švelnų ir romantizuotą veikėjo vidinį pasaulį. Dainius, kaip ir kitų Vildžiūno filmų veikėjai, – idealistas, jautriai ir kartu šiek tiek naiviai suvokiantis pasaulį. Net jo pasąmonė nėra grubi ar vulgari – fantasmagoriška, teatrališka velniškų vestuvių puota su lėkštėse patiektomis plaštakomis veikiau ne baugina, bet pabrėžia poetišką pagrindinio veikėjo sielą. 

Tikrasis pragaras plyti socialinėje kaimo tikrovėje: pelkėse degtinę varo Sauliaus Bareikio suvaidintas Biesas, išnaudojantis pažeidžiamus vaikus, tokius kaip Gailis (Rokas Rinkevičius), gyvenančius su alkoholikais tėvais (trumpas, bet įtaigus Vestos Grabštaitės sukurtos motinos epizodas), o tvarką „sergi“ abejingi, korumpuoti policininkai (Kamilė Petruškevičiūtė). Vidiniam veikėjo pasauliui oponuojanti kaimo tikrovė – ne tik grubi, žiauri ir abejinga, bet ir komiška: epizodai su vietiniu vaiku Gailiu paįvairina melancholišką filmo nuotaiką. 

Kurdamas Dainių aktorius, grupės „McLoud“ vokalistas Lukas Malinauskas derina žemiškumą ir idealizmą, vaikiškumą ir jautrumą, perteikdamas emocijų spektrą: nuo švelnaus liūdesio iki desperatiškos raudos. Mylimąją Justiną keliuose sapnų epizoduose suvaidino latvių aktorė Agnese Cīrule – naujas, nematytas veidas suteikia šiai Euridikei dar didesnio efemeriškumo, pabrėžia jos priklausymą pagrindinio veikėjo svajų pasauliui. Kaip kadaise trumpametražiame Vildžiūno filme „Biblioteka“ (1997) bičiulį suvaidino Oskaras Koršunovas, taip čia Dainiaus draugus kuria teatro režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktorius Mantas Zemleckas. Susitikimai su draugais, negebančiais susitapatinti su Dainiaus skausmu, pabrėžia kontrastą tarp jo būsenos ir išorinio pasaulio gyvybingumo ir veiklumo.

Kai netiria sapnų, siekdamas susitikti su mylimąja, Dainius kuria muziką. Filme skamba naujos grupės „Šiaurės kryptis“ (Kristijonas Vildžiūnas ir Zigmantas Butautis) dainos, įprasminančios pagrindinio veikėjo išgyvenimus, padedančios jam dorotis su praradimu bei papildančios filmą miuziklo elementais. 

Mačiusieji kitus režisieriaus filmus „Dainose lapei“ atpažins jo stilistinį braižą ir kino motyvus: vienišą, tapatybės krizę išgyvenantį veikėją, grįžimą į praeitį, kūrybos svarbą, kaimo ir miesto susidūrimą, žmogaus ir gamtos santykį, sapnų, vaizduotės ir tikrovės sampyną, originalius būstus ir išraiškingą muziką. „Dainos lapei“ labiausiai pratęsia filmus „Aš esi tu“ (2006) ir „Senekos diena“ (2016). Pirmajame kūrinyje Andriaus Bialobžeskio vaidinamas veikėjas išgyvena tapatybės krizę, statydamas namą medžiuose ir ilgėdamasis artimos sielos. „Senekos dienoje“ veikėjas, ieškodamas prarastų idealų, grįžta į jaunystės laikus, kai buvo įsimylėjęs, kūrė dainas ir stovėjo Baltijos kelyje. Vildžiūno kine – veikėjų būsenos gretinamos su platesniais visuomeniniais, politiniais ar istoriniais įvykiais. Nors naujausias režisieriaus filmas sukurtas anksčiau, Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste susidūrimo su praradimu tema įgyja naujų prasmių ir aktualumo.

„Dainose lapei“ – paveikūs operatoriaus Jurģio Kminio iš viršaus nufilmuoti kadrai, juose apvali herojaus gyvenamoji erdvė virsta ir jo vidine, ratu besisukančių minčių plotme. Taip pat jie pabrėžia jo atsiskyrimą ir transcendencijos siekį, kurį atspindi ir gamta. Šį kartą daug dėmesio skiriama ne tik peizažams, bet ir gyvūnams, juos nufilmavo dokumentininkas Mindaugas Survila. Filme pasirodo elniai, lapė, lūšis, bebras, gervės – visi jie tampa pagrindinio herojaus vidinio virsmo ir susitaikymo su mirtimi liudininkais.