Kino teatre. Lengvai apie sunkumus

Kaip apie svarbius dalykus vaikams papasakoti jiems suprantama forma? Kad būtų ne tik išgirsta, bet ir įdomu, įtrauku? Užduotis ne iš lengvųjų, o ir pataikyti į vaikų poreikius bei juos pačius suprasti – irgi ne pats paprasčiausias dalykas. Režisierė Inesa Kurklietytė į pasaką panašėjančią istoriją perkėlė į kino ekraną – šviesiai, pozityviai ir pamokančiai. Istorijos centre – dviejų vaikų draugystė, kupina išbandymų ir įvairiausių pamokų. 

Juozapas (Elijas Malinauskas) – ypatingas berniukas, kurio dėl jo kitoniškumo ir susidomėjimo neįprastomis veiklomis nemėgsta kiti vaikai. Rugilė (Vilnė Konstancija Abukevičiūtė) – naujokė mažame mieste, kuri neturi išankstinių nuostatų – ji tiesiog nori bendrauti ir pažindintis. Tarp šių vaikų užsimezga graži draugystė, kuriai trukdo Bosas (Mindaugas Balabonas) ir jo gauja. 

Į ekraną perkeldama Modestos Jurgaitytės kūrinį „Ypatingas“ I. Kurklietytė stengiasi jį paversti vienu metu ir universaliu, bet ir atitinkančiu laikmetį. Nors tas bandymas suderinti laikus gali kiek išmušti iš vėžių, nes žaidžiama būtent laiko prasme – visi gyvena senuose namuose, kone dvaruose, bet tuo pačiu šalia ir modernios technologijos, kaip antai dronai, kuriuos skraidina vaikai. Stebint tokį derinį jausmas lyg modernioje pasakoje, kupinoje kontrastų. 

Modernumas labiau supa Bosą ir jo gaują – tie berniukai turi ir mobilius telefonus, ir rengiasi pagal šiuolaikines tendencijas, domisi, atrodo, tuo, kas yra čia ir dabar. Galima sakyti, jie labiau gyvena šiandiena ir veikia tarytum vardiklis, sufleruojantis, iš ko susidėlioja šiandieninio vaiko kasdienybė. 

O ta kasdienybė užpildyta ne tik pozityvu – „Drugelio širdyje“ aiškiai įvaizdinama patyčių tema, nesupaprastinant jos iki iš niekur kylančių užgauliojimų. Labai greitai filme pasidaro aišku, kodėl Bosas jaučia tokį stiprų poreikį įrodyti savo galią ir autoritetą. Obuolys nuo obels netoli rieda, kaip sako liaudies išmintis. 

Tuo tarpu Juozapas ir Rugilė – visiškai iš kito pasaulio. Tarp rimtų sunkumų patiriančių vaikų užsimezganti draugystė plėtojasi po truputį ir nestokoja savų išbandymų. Abu jie gyvena svajonėmis ir turi tikslus, kurių siekia – toks jų tarsi pranašumas prieš patyčiautojų gaują. Rugilė nori būti balerina, o Juozapas – gamtininku. 

Didelis dėmesys „Drugelio širdyje“ skiriamas vizualumui bei detalėms (filmo dailininkė Anželika Šulcaitė). Įžengimas į Juozapo sukurtą vabalų karalystę sudėliotas it smalsaus vaiko žvilgsniu – kino operatoriaus Viktoro Radzevičiaus kamera aprėpia kiekvieną detalę, kiekvieną vabalo sparnelį, kiekvieną judesį. Apleistas dvaras, kuriame įkurta visa laboratorija, atgyja, nors sienos ir langai, kaip ir visa kita dvare, matosi, kad aptriušę. Montažas (montažo režisierius Ričardas Matačius) irgi žaismingas – greitas, tikslus ir tą gyvumą dar labiau išryškinantis. Ir, žinoma, muzika, kuri, kaip ir būdinga tokios rūšies filmams, – iliustratyvi (kompozitorius Jonas Jurkūnas).  

Pasirinktos spalvos ir filtrai vėl yra lyg žaidimas su šiandien ir kažkada – kadrų atspalviai dažnai tokie, lyg būtų perleisti per spalvinį filtrą, kurį dažnai autoriai pasirenka filmams, nukeliantiems publiką į praeitį. Bet tuo pačiu viskas ir labai ryšku ir vėl, pabrėšiu, gyva – vis ryškūs apelsinai ir Ispanija, vis ryški gamta ir vaiski saulė, vis ryškios Kėdainių senamiesčio gatvės. Turbūt ir čia bandyta sukurti vaizdą, jog stebime pasaulį per vaiko akių „filtrą“ – tokį, kuris viską mato labai aiškiai, labai ryškiai ir labai žaismingai. 

Kostiumams irgi skirta nemažai dėmesio (kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė) – kiekvienas personažas aprengtas taip, jog net nekiltų klausimų, kas jis ir apie ką jis. Rugilės aprangoje visada pabrėžiama jos svajonė būti balerina, Juozapas rengiasi tuo pačiu mėlynu plačiu megztiniu – lyg megztinis būtų saugi zona, saugus pasaulis, kurio išsižadėti baisu ir nesinori. Rugilės mama (Gabrielia Kuodytė) – visada pasitempusi lyg dama, pasipuošusi kostiumėliais ir aukštakulniais bateliais. Bosas – pašiauštais plaukais ir beveik rokerio rūbais. Tuo tarpu jo mama (Toma Vaškevičiūtė) – tipinė namų šeimininkė, o tėvas (Marius Repšys) – visada su darbiniu kombinezonu, lyg bandant įrodyti, jog čia tikrų tikriausias, darbo nebijantis vyras. Pagal visus tradicinius standartus. 

Grįžtant prie pačios istorijos, atrodo, viską bandoma paaiškinti ir motyvuoti iš psichologinės pusės. Štai čia ir prasideda ta ne pati lengviausia užduotis, nes aiškinami kompleksiški dalykai, reikalaujantys ir gylio, ir aiškios išraiškos. Negaliu atsakyti už žiūrovus, kuriems filmas ir skirtas, bet ilgainiui paaiškinimų ima atrodyti net ir per daug, nes nelabai lieka erdvės bandyti kažką pasiaiškinti pačiam žiūrovui. Bet jau vien tai, kad tie paaiškinimai yra – geras dalykas, nes neretai pasitaiko, jog pasitikėjimo jaunaisiais žiūrovais kūrėjams pristinga ir apsistojama ties drungnomis ir paviršiumi plaukiančiomis temomis. „Drugelio širdyje“ – ir jau minėta patyčių tema, paaiškinant abiejų pusių motyvus, ir vienatvė, ir gebėjimas priimti kitą, ir atjauta, ir psichologinis smurtas. Ir viskas taip susisluoksniavę ir persipynę, jog galima suprasti – gyvenimas vien juodas-baltas nebūna.

Dėl ko filmui galima ir verta rimtai priekaištauti – tai dėl literatūriškumo, kuriuo itin pasižymi dialogai, ypač tarp tėvų ir vaikų. Natūraliausiai atrodo Boso ir jo mamos bendravimas, o, pavyzdžiui, Juozapo ir tėvų pokalbiai – it etiudai teatro scenai, kai pabrėžiami žodžiai ir sakiniai ne laisvai liejasi, o reiškiasi taisyklingiausiomis gramatinėmis konstrukcijomis. Galbūt tai dar viena priemonė pabrėžti skirtingus veikėjų pasaulius, o gal tiesiog – adaptacijos likučiai. 

Ir vis tik kaip vertinti „Drugelio širdį“? Be abejonės, tai – puiki ir šviesi įtaigios formos edukacija vaikams. Džiugu, kad autoriai pasitiki savo žiūrovais, jų imlumu teisingoms idėjoms. Reikia tikėtis, taip ir yra, ir mintys nepasimes pasakiškoje aplinkoje.