Kino teatre. Vietos ir žmonės
Skaitau seną žurnalą ir juokiuosi prisiminusi, kaip žiūrovai ir kritikai bodėjosi dešimtojo dešimtmečio jaunųjų kino režisierių estetika. Nervino griuvėsiai, pasipiktinimą kėlė valkatos bei toks nekaltas dalykas kaip sniegas. Tačiau ilgainiui būtent šie vaizdiniai tapo to meto laiko ženklais ir apskritai mūsų kino esybe. O ką ateityje laikysime tokių režisierių kaip Laurynas Bareiša, Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė, Tomas Smulkis emblema? Jei vadovausimės tuo pačiu istorijos dėsniu, ja turėtų tapti labiausiai erzinantys kino elementai. Tačiau šių autorių filmai lyg tyčia visiškai „neornamentuoti“, tiesiog specialiai antipoetiški. Ir nėra jokio siūlo galo, kurio galėtum nusitverti, kad išplėštum kokio nors vaizdinio skiautę.
Režisierių ketinimai kuklūs: jie nori paprastai kalbėti apie paprastus dalykus ir, kaip nurodo vieno filmo pavadinimas, apie žmones, kuriuos pažįstam. Tačiau tuo pat metu jiems, be kuklaus tikroviškumo, reikia labai daug – o būtent tikrumo: veikėjų būsenų, aktorių buvimo kadre. Ir kad nebūtų jokių pretenzijų į nieką kitą, įskaitant vadinamąją kino poeziją.
Sunkus ir išties piligriminis šis kelias – tiek žmogui, prie sniego ir griuvėsių įpratusiam, tiek ir patiems režisieriams. Juk reikia išlaikyti subtilią pusiausvyrą, kad paprastumas nenuslystų į banalumą. Neforsuoti, bet ir neįklimpti į vangumą. Neužmirškime Sigito Gedos žodžių: „Pelenuose nėra meno, menas yra ten, kur – ugnis.“
Bet pakalbėkime apie naująjį Bareišos filmą. Peregrinus lotyniškai – svetimšalis. „Piligrimai“ – filmas apie vietas ir žmones. Tačiau du personažai ne tik įžengia į jiems svetimą vietovę. Paulius – akt. Giedrius Kiela ir Indrė – akt. Gabija Bargailaitė kėsinasi paniekinti ir vietinių Karmėlavos gyventojų dvasinės teritorijos ribas, norėdami sužinoti, kodėl tame miestelyje buvo išniekintas ir nužudytas jiems artimas žmogus.
Ir ne tik sužinoti. Atrodo, jiedu net patys norėtų patirti panašią kančią. Ypač nužudytojo brolis Paulius ieško kankinystės. Jis provokuoja vietinius – apgaulės būdu lenda į jų namus, kamantinėja, nors žmonės aiškiai parodo, kad nenori kalbėtis ir prisiminti, kas įvyko prieš kelerius metus. O Paulius, rodos, tik ir laukia, kada į jo išpuolius bus atsakyta agresija. Tačiau, vos Pauliui pasirodo, kad vietiniai jį sumuš, jis išsigąsta.
Kuo toliau, tuo aiškiau matome, kad šis kelias veda klaidinga kryptimi. Tai lyg mūsų dienomis išpopuliarėjęs tamsusis turizmas – noras lankytis kančių, mirties vietose ir taip aitrinti širdgėlą. Paulius su Indre vis renka nusikaltimo detales, tik mes ir taip jau žinome daug, net per daug. Taip, nužudymo motyvai neaiškūs, tačiau tai, ko mūsų žinojimui stinga, slypi kažkur kitur. Pauliaus agresija ir savidestrukcija iš dalies turbūt irgi kyla dėl nevilties, kad neišeina užpildyti nusikaltimo istorijos spragų. Jis niekaip neranda racionalių priežasčių ir žvelgia į šitą vietą kaip į užnuodytą, tarsi pati žemė čia būtų išauginusi žudiką.
Tačiau net „Piligrimų“ estetika pabrėžtinai primena, kad ieškoti reikia kitur, o ne laužyti svetimas ribas. Nėra jokių stambių planų, dažnai tvyra prieblanda, veikėjai šnekasi lakoniškai. Filmas asketiškas kaip duonos kriaukšlė klajūno kišenėje, bet retsykiais paslaptingas poetinis gyvenimas padvelkia iš pavakarės sodų ir tvenkinių ramybės, iš vidines platybes ir tamsybes saugančių Karmėlavos autochtonų, iš mažo miestelio kolorito, kur paprastas kasdienis gyvenimas slepia mįslingą plotmę.
Pamažu kelionės vedle tampa Pauliaus pakeleivė Indrė, kuri užčiuopia kitą kelio matmenį, ir du sielvarto turistai tampa panašesni į „klasikinius“ piligrimus. Jų maršrutas iš tiesų panašus į kryžiaus kelio stotis. Paulius net įsigyja relikviją – automobilį, į kurio bagažinę buvo įgrūstas brolis. O ir patys klajūnai primena skausmingo sąstingio kamuojamus bei išgijimo ieškančius maldininkus: vienas – su kojos įtvaru, kita – liesa, susimetusi į kuprelę. Viename epizode Indrė tyčiojasi iš niekuo dėto darbininko, lyg taip mėgdžiotų Pauliaus priekabes. Tačiau atrodo, kad ji nori parodyti Pauliui jo elgesio beprasmybę ir pavojingą ribą, ties kuria gali atsidurti bet kas. O paskui Indrė atranda kitokią prieigą prie vietų ir žmonių. Prie žmonių – nelįsti, į vietoves – įsilieti. Ir būtent toks pasinėrimas paskutinėje kryžiaus kelio stotyje ne vien numalšina širdgėlą, bet ir suteikia savotišką atsimainymą.
Tai koks gi tas trūkstamas nusikaltimo istorijos fragmentas, kurį, kaip nujaučiame, piligrimai galiausiai suranda? Pavadinkime jį metafiziniu virpuliu, gimstančiu iš tragiškos nuojautos, kad žmonės, deja, kartais daro tai, ko gal ir nenori daryti, o blogis nebūtinai turi priežastį ir ne visada gali būti paaiškintas.
