Menas mylėti meną. Ž.Pipinytė: abejonė - kritiko privalumas

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

 

Kino kritikė Živilė Pipinytė (g. 1953) dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijoje, Respublikinėje kino filmų nuomojimo kontoroje, žurnalo „Kinas“ redakcijoje, LRT ir ilgą laiką savaitraščio „7 meno dienos” kino skyriaus redaktore. Keletą metų vadovavo kino centrui „Skalvija“. Dėstė kino istoriją Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus universitete. Dalyvavo daugelyje ekspertinių komisijų. Živilės iniciatyva atsirado Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Baltijos šalių dokumentinio kino forumas „Įamžintas laikas“ (1995), surengtos Lietuvoje režisierių Krzysztofo Kieślowskio (1997), Agnieszkos Holland (1998), Jano Jakubo Kolskio (1999), Andrzejaus Wajdos (2000) Marcelio ir Paweło Łozińskių (2002) retrospektyvos ir daugelis kitų kino įvykių. Jos straipsniai spausdinami ne tik lietuvių, bet ir užsienio spaudoje. Už profesinę veiklą kino kritikė apdovanota Lietuvos respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2014),  Lenkijos respublikos Auksiniu kryžiumi (2015).

„Živilė apie kiną žino daugiau nei google‘as“, -- pajuokauja kolegos. Iš tiesų, atrodo, kad nėra to, ko ji nežinotų apie kiną. Jos kino istorijos išmanymas stulbina, todėl beveik įprasta kreiptis konsultacijų ar patarimo į Živilę įvairiausias kino klausimais. Negana to, jos gilios kino žinios visada susiejamos su literatūros, muzikos, bendru kultūriniu ir istoriniu kontekstu. Kritikės tekstuose visada ryški humanistinė pozicija, ginanti žmogišką orumą ir kiekvieno individo laisvę būti savimi. Gal visa tai ir lemia ilgalaikį Živilės Pipinytės kritinių tekstų svarumą ir autoritetą.

-----------------------------------

--  Kodėl tapote kino kritike? 

-- Todėl, kad buvau sinefilė. Nuo pat vaikystės. Labai keista, bet mano vaikystės prisiminimai yra kino prisiminimai. Aš šiaip nemėgstu prisiminti vaikystės, bet kino prisiminimai... Esu iš tų žmonių, kuriuos turbūt ir suformavo kinas. Ir dar Thomo Manno romanas „Daktaras Faustas“, kurį perskaičiau paauglystėje; jis nulėmė mano požiūrį į meną ir, apskritai, į pasaulį. Bet kinas buvo visada.

Augau Kretingoje, kur buvo kino teatras „Žilvinas“ ir jame repertuaras keitėsi kas trečią dieną – t.y. filmas buvo rodomas dvi dienas. Kas antrą dieną vaikščiodavau į kiną. Praktiškai mačiau viską, kas tuo metu sovietų kine buvo rodoma, kas išleidžiama ir kas pasiekdavo Kretingą. Ir ką buvo galima pamatyti ne „tik suaugusiems“. Kino teatrą atidarė 1965 metais, o prieš tai kiną rodė „Audroje“ - vadinamajame Šv. Antano name, kurį dar prieš karą pastatė už JAV lietuvių pinigus. 1940-aisiais jame įsikūrė NKVD, 1941 metais – gestapas. Namo rūsyje, kur ir sovietai, ir vokiečiai kalino žmones, vėliau atsirado kino salė. Joje pirmąkart pamačiau filmą. Man buvo gal penkeri, filmas – austriška muzikinė komedija, kurios pavadinimo nebeprisimenu. „Žilviną“ nugriovė naujos nepriklausomybės metais ir jo vietoje pastatė „Maximą“.

-- O kokia buvo tuometinė filmų platinimo sistema? Kas ir kaip spręsdavo, kokios juostos, sakykim, pasieks Kretingą?

-- Visi didieji Lietuvos miestai turėjo filmų platinimo kontoros padalinį, kuris gaudavo filmus ir juos rodydavo savo regione. Kretinga priklausė turbūt Klaipėdos regionui, ir ten patekę filmai sukdavosi visuose regiono kino teatruose bei įrenginiuose. Buvo filmų, išleidžiamų mažais tiražais, 16 - 18 kopijų visai Sovietų sąjungai. Tokie buvo, sakykim, Andrejaus Tarkovskio filmai, nors ne visi. „Ivano vaikystę“ (1962) mačiau vaikystėje kino teatre. O tų filmų, kurie nepasiekdavo Kretingos, kai jau buvau paauglė, važiuodavau žiūrėti į Klaipėdą ar Palangą.

-- Kaip atrodė ta paauglės mergaitės kelionė į kitą miestą pažiūrėti filmo? 

-- Po pamokų važiuodavau autobusu iš Kretingos į Palangą ar Klaipėdą žiūrėti filmų. Važiuodavau ten dar ir dėl kitų aplinkybių. Nedidelėje Kretingoje kino teatro kasininkė žinojo, kiek man metų. Tad patekti į filmus, skirtus suaugusiems, galėdavau tik kitur, kur apsimesdavau vyresne, kartais net lūpas pasidažydavau. 

-- Kaip tėvai reagavo į tokį keistoką dukters potraukį kinui? 

-- Iš pradžių ramiai: na, vaikas eina į kiną ir gerai. Be to, kine labai greit išmokau rusiškai, jau penktoje klasėje laisvai skaičiau rusiškai. 

-- Bet vaikas kone kasdien vis eina į kiną... Tikrai neįprastas dalykas.

-- Tai va tėvui pasidarė labai įtartina, ir vienu metu jis buvo uždraudęs man ten eiti. Ką žmonės pasakys – vaikas vos ne kas dieną vaikšto į kiną? Taip atsirado dar viena priežastis važiuoti žiūrėti filmų į kitą miestą. Kartais, kadangi vaikų neįleisdavo į vakarinius seansus, priprašydavau tėvo, kad eitų kartu su manimi į seansą nuo 9 vakaro. Sakydavau, kad man labai reikia pamatyti vieną ar kitą filmą. Jis suprato, kad kinas man svarbus, bet, žinoma, tai buvo įtartina. Vieną kartą mes abu pasižiūrėjome Michelangelo Antonioni „Riksmą“ (1957). Ir aš mačiau, kaip tėvą tas filmas sukrėtė, ir po to jis jau pakeitė nuostatą drausti man vaikščioti į kiną. Tada jau buvau paauglė, ir „Riksmas“ mane paveikė taip, kad nuo to laiko tapau prisiekusi „antonionistė“, o ne „felinistė“. M. Antonioni, Ingmaras Bergmanas ir Federico Fellini -- trys banginiai, ant kurių tada laikėsi modernus kinas.

Be to, skaitydavau apie kiną. Ieškodavau publikacijų  „Kultūros baruose“. Mūsų namuose visada buvo lenkiškas „Film“ žurnalas, kurį skaitydavo mama. Kretinga - mažas miestukas, bet spaudos kioske visada buvo galima nusipirkti žurnalų apie kiną net keliomis kalbomis. „Sovietskij ekran“, „Filmspiegel“, „Film“ – trys žurnalai, kurie visada buvo prieinami. 

-- Tai lenkiškai taip gerai išmokote norėdama paskaityti kino spaudą?

-- Taip, lenkiškai pati išmokau. Jau įstojus į Vilniaus universitetą.

-- Baigusi mokyklą, pasirinkote lituanistikos studijas VU. Kodėl nestojote į kinotyrą VGIK‘e?

-- Taip, tuo metu vienintelė galimybė studijuoti kinotyrą buvo VGIK‘e, bet čia jau tėvai griežtai pasakė, kad į Maskvą neišleis, nes jiems tai atrodė labai baisu. Vienas iš argumentų buvo, kad tikrai neįstosiu, nes ten didžiulis konkursas. Paskui ir pati supratau, kad tikrai nebūčiau įstojusi. Stodavo kitoks kontingentas – visų Maskvos didžiųjų viršininkų dukterys. O universitete man vis dėlto nuo trečio kurso leido rašyti kursinius darbus apie kiną. Paskutiniame kurse pradėjau dirbti Lietuvos kino mėgėjų draugijoje. 

Tikrai nesigaliu, kad studijavau filologiją. Mano kartos lenkų kritikai Tadeuszas Lubelskis, Tadeuszas Sobolewskis irgi baigę polonistiką. Dalis rusų kolegų taip pat filologai. O tos kartos prancūzų kino kritikai – dažniausiai studijavę filosofiją. Pirmosios kinotyros studijos ir atsirado tik Maskvoje, Sovietų sąjungoje, VGIK‘e. Europoje jos pradėjo rastis tik 8-tojo dešimtmečio pabaigoje, Lenkijoje -- tik 9-tajame dešimtmetyje. 

Kai dirbau kino mėgėjų draugijoje, mane dažnai siųsdavo į Maskvą su mėgėjiškais filmais, reikėdavo juos nuvežti į visokius festivalius. Vieną kartą įsidrąsinau ir nuvažiavau į VGIK‘ą. Nebeprisimenu, kaip ten nutiko, bet po VGIK‘ą mane pavedžiojo pati kinotyros katedros vedėja. Juokingiausia, kad ji man sakė: „Kai baigsite mokyklą, tai atvažiuokite pas mus studijuoti“. 

Paskui laukiau galimybės stoti į aspirantūrą VGIK‘e. Lietuva ne kasmet gaudavo kvotas, kai jau pasiryžau stoti į aspirantūrą, tą kvotą gavo po dviejų ar trejų metų. Baigiamuosius egzaminus laikiau 1988 metais, o disertacijos iš dalies neapgyniau dėl artėjančių istorinių permainų. Visi pradėjo mane durninti, kad paskui reiks iš naujo gintis, nes Lietuva vis tiek nepripažins tų sovietinių laipsnių. Ir aš patikėjau! 

-- Kokią temą tyrinėjote disertacijoje?

 -- Rašiau apie kino dramaturgiją, apie tai, kurioje stadijoje scenarijus tampa filmu, iš ko susideda tas vyksmas. Įkvėpė vienas Piero Paolo  Pasolini teorinis straipsnis ir Viktoro Šklovskio tekstai.

--  O kas yra kino kritikas? Šiais laikais jam tenka ne tik rašyti ar kalbėti apie kiną, bet ir kuruoti kino programas, festivalius, dirbti pedagoginį, ekspertinį darbą, dalyvauti edukaciniuose projektuose ir t.t.

-- Vis tik, visų pirma, kino kritikas yra tas žmogus, kuris profesionaliai rašo apie kiną. Tai ilgai buvo pagrindinis mano užsiėmimas. Žinoma, ir darbas redakcijose. Paskui atsirado dėstytojavimas,  programų sudarymas ir visa kita. Man rodos, tai apskritai paskutinių dešimtmečių tendencija, kai kino kritikas vis dažniau priverstas tapti daug kuo, nes iš kritikos ir anksčiau nebuvo galima pragyventi, o dabar juo labiau. Anksčiau bent jau buvo tų specializuotų kino leidinių, kuriems reikėjo profesionalių kino kritikų. Dabar jų nebereikia niekam iš esmės. Ir kino kritikai netenka pagrindo, galimybės pragyventi iš savo profesijos. Kai pradėjau dėstyti LMTA, savo studentėms pirmoje paskaitoje visada cituodavau Gilles‘į Jacobą, kritiką, ilgametį Kanų festivalio prezidentą: „Kino kritikas turi išmanyti labai daug dalykų, bet turi turėti dar ir šalutinę profesiją, iš kurios galėtų gyventi“. Ir tai pasiteisina.

-- Dažnai manoma, kad kritikais tampa neįvykę režisieriai.

-- Čia toks primityviausias požiūris. Pavyzdžiui, aš niekada negalvojau apie režisūrą. Tačiau kinas visada traukia ambicingus žmones. Ambicijų yra labai daug ir jos yra dažnai nepamatuotos. 

-- Kas jums yra kino kritiko idealas?

--  Man kino kritiko idealas yra François Truffaut, kuris mokėjo perteikti žodžiais savo meilę arba nemeilę kinui. Ir, žinoma, Pauline Kael, iš kurios recenzijų, giliame sovietmetyje perskaitytų lenkiškai, mokiausi rašyti.   

-- Ar sutinkate, kad kritika yra menas mylėti meną?

-- Ne. Kritika nėra menas. Tai profesija. Kritika yra bandymas suprasti, ką sako filmas. Sugebėjimas jį analizuoti, pasverti jo vertę, kontekstą, ištarmę. Kartais  režisierius pats nesupranta, ką jis pasakė. Jis daro viena, o rezultatas visai kitoks. Panašiai ir literatūroje. Kritika – „taikomoji“  profesija, kritikui būtinas skaitytojas – bendraautorius, lygiai kaip režisieriui kritikas-žiūrovas. Ir kritikas gali padėti suprasti, kas slypi filme. O filmas gali padėti suprasti ir save, ir pasaulį. Reikia tik rasti raktą. Recenzija gali tapti tokiu raktu. Vis tik kritinis tekstas nėra tik apie ką filmas, bet ir apie tai, kokia tikroji jo ištarmė. Ji nebūtinai sutampa su žinute, kurią dabar visi deda į filmą. 

-- Kaip keičiasi kino kritika? Manau, kai pradėjote rašyti ir dabar yra pasikeitusi situacija.

-- Pirmiausiai, reikia prisiminti, kad kai aš pradėjau rašyti, kinas buvo „svarbiausias iš menų“ ir jam buvo skiriama daug dėmesio. Kinas užėmė svarbią vietą gyvenime. Pažiūrėti filmą reikėdavo nueiti į kino teatrą, nusipirkti bilietą, atsisėsti salėje, ir tas kino žiūrėjimo išgyvenimas buvo unikalus. Dabar, kai gali pažiūrėti filmą telefone, patyrimas yra visiškai kitoks. Kino vieta gyvenime pasikeitusi.

Anksčiau kritikas į save žiūrėjo kaip į tokį visuomenės edukatorių. Ir kritikai, ir rašytojai, aktoriai, režisieriai vis dėlto jautė misiją šviesti visuomenę. Dabar tai skamba idiotiškai. Ką čia šviesi, kai yra internetas, ir kiekvienas gali susirasti, ką nori. Esame reliktas, o žodis „inteligentas“ lietuvių kalboje skamba vis keisčiau. Dabar kino kritikui, sakyčiau, liko publikos aptarnavimo funkcija -- turi paaiškinti, kodėl reikia pasižiūrėti vieną ar kitą filmą, ar jis vertas tavo laiko. Tai primityvi funkcija. Bet tokia, matyt, visos kultūros lemtis. Anksčiau dalyvavimas kultūroje turėjo kitokį pobūdį. Kultūra taip pat buvo ir socialinis liftas.

-- Dabar kritiko balsas skamba dar ir influencerių balsų fone.

-- Nuoširdžiai nekenčiu influencerių. Žiūriu į tai, kaip į tuštybės mugę ir tiek. Manau, mano tekstus skaito tie, kam reikia pokalbio arba diskusijos su lygiaverčiu pašnekovu. Tiems, kurie skaito influencerius, pašnekovo nereikia. 

-- Gal čia ir yra esminis skirtumas tarp kritiko požiūrio ir influencerio nuomonės. Influenceriams nereikia pašnekovo.

-- Taip, influenceriai yra prekės pardavėjai. „Žvaigždės“, kurios primeta tam tikrą gyvenimo modelį, pažiūras, kad susitapatintum su jomis, ir vartotum, ką jos siūlo. Tai sėkmingai veikia, kai nesi viduje toks stiprus, kad galėtum gyventi pagal savo susikurtą gyvenimo modelį. Tai siejasi ir su technologijų raida. Aš nedalyvauju socialiniuose tinkluose. Buvau pasidariusi FB profilį, bet greit supratau, jei liksiu ten – neberasiu laiko skaityti, klausytis koncertų. Būsiu priklausoma. Didžiausia mano baimė nuo pat paauglystės laikų – prarasti pasirinkimo laisvę. Svarbiausia yra gyventi savo gyvenimą.

-- Kas šiandien jums įdomiausia kine?

-- Kuo toliau, tuo man įdomiau visokios paraštės, užmiršti vardai, filmai. Nebeįdomu žiūrėti, ką žiūri visi, ir rašyti apie tai, apie ką rašo visi. Kad suprastum kino istoriją, turi žinoti ir istoriją, ir literatūrą, ir meno istoriją, ir kitus dalykus, ir tik tada pamatai, kiek įdomių likimų, temų, idėjų susipina viename filme. Tada darosi labai įdomu. Sakykim, priimta laikyti, kad svarbiausias 4-tojo dešimtmečio filmas Rusijoje yra brolių Vasiljevų „Čiapajevas“ (1934). O man įdomiau Abramo Roomo, beje, gimusio Vilniuje,  „Griežtas jaunuolis“ (1935), kuriam scenarijų parašė fantastiško likimo rašytojas Jurijus Oleša, o scenarijaus svarstymas vyko spaudoje ir jame dalyvavo net Vsevolodas Mejercholdas, kad pagrindinis aktorius Dmitrijus Dorliakas buvo pianisto Sviatoslavo Richterio žmonos brolis, bet prieš tai patvirtintas aktorius buvo suimtas ir mirė Gulage, kad buvo filmuota Odesoje, ir kad kai kurie Kiros Muratovos filmų kadrai yra lyg „Griežto jaunuolio“ atgarsis ir t.t. Žodžiu, susipina gausybė dalykų ir, galų gale, filme išryškėja pagrindinė tos epochos idėja – kas yra tas naujasis žmogus, kurį įkūnija griežtasis jaunuolis. Staiga pamatai, kad filmas, likęs istorijos paraštėje, net ir estetiškai paraštėje, daug daugiau pasako apie tą laiką ir apie jį vis dar įdomu diskutuoti. Tie „blogi“ filmai kartais pasako apie laikmetį daugiau nei išgirtieji.

-- O kaip su laiku keičiasi vieno ar kito filmo vertinimas? Kino istorijoje daug atvejų, kai tik pasirodę filmai kritikuojami, o paskui pripažįstami šedevrais.

-- Iš savo patirties galiu pasakyti, kad filmai keičiasi kartu su tavimi. Man toks lakmuso popierėlis, daug pasakantis apie mane, yra M. Antonioni „Užtemimas“. Žiūriu jį reguliariai, kokioje nors laikmenoje, nes Lietuvoje iki šiol nėra filmotekos, kur būtų galima žiūrėti senus filmus. Pirmą kartą pamačiau „Užtemimą“ gal dvylikos metų ir tai buvo tikras sukrėtimas. Kai žiūri po kelių metų, pamatai, kaip pats pasikeitei, ir kaip kitaip matai filmą. Vienu metu tas filmas man atrodė labai dirbtinis, paskui vėl kitoks. Taip reguliariai žiūrėdamas filmą, supranti ir kaip keičiasi kino suvokimas,  kino raidos tendencijos. Priklausomai nuo to, kokios tuo metu dominuoja, filmas gali pasirodyti senamadiškas, o po kelių metų ir vėl genialus, nes kinas vėl sugrįžo prie tos kalbos.

-- Vaikų, jaunų žmonių imlumas ir atvirumas kinui yra didžiulis. Atrodytų, nesuvokiama, kaip gali dvylikmetį sudominti „Užtemimas“, tačiau būtina klasiką rodyti jauniems žiūrovams, ugdant, formuojant jų suvokimą apie save, apie pasaulį, apie meną.

-- Taip. Žinoma, pasiimi tai, ką tuo metu gali suprasti. Veikia vaizdai, garsai. Šiuolaikinis kinas visai atsisako to daug gilesnio poveikio. Dabar viskas turi būti paaiškinta, nes žiūrovas nesupras kažko. Gerai, nesupras. Bet gal praeis kažkiek laiko ir supras.

-- Kokios yra kritikoje „aš“ taisyklės? Kiek leidžiate vartoti savo tekstuose „aš“?  Prisimenu nutikimą legendinio žurnalo „Cahiers du cinéma“ redakcijoje, kai naujokas šokiravo kolegas parašęs straipsnyje „aš“, o jį  šokiravo, kad kolegas tai šokiravo.

-- Kai pradėjau rašyti, „aš“ buvo visai neleistina. Toks buvo sovietinės kritikos bruožas, kuo mažiau asmeninių impresijų, kuo labiau viskas argumentuota ir paprasta. Tokio „aš“ nebuvo. Manau, tai siejosi su sovietine kolektyvizmo idėja. Ne individo, o kolektyvo nuomonė svarbi.  Buvo siekiama išlaikyti tą tariamą objektyvumą, ir stiliaus požiūriu tas asmeniškumas buvo „nelygis“. 

Dabar viskas kitaip. Tai siejasi su kultūros raida. Esė įsigali tada, kai individo nuomonė tampa svarbesnė negu kolektyvinė nuomonė. Lietuvoje ta asmenybės žymė kritiniame tekste vėlgi vėluojanti ir trapi. 

Kita vertus, man neįdomu skaityti, kai tas „aš“ neturi nei kino žiūrėjimo, nei asmeninės patirties, kad galėtų remtis savimi. Vis dėlto tas „aš“ susijęs ir su išsilavinimu, ir su asmenybe. Todėl ir jauno žmogaus „aš“ požiūris gali būti šviežias ir originalus. Manau, kritiniame tekste turėtų būti pusiausvyra tarp to „aš“ ir argumentuoto pasisakymo apie filmą. Ir čia yra viena taisyklė, kurią visada primindavau studentams, – teksto pradžioje suformuluoji tam tikrą hipotezę, pabaigoje pats ją paneigi arba įrodai. O kiekvieną hipotezę įrodinėjant, reikia remtis argumentais. Man neįdomu rašyti recenziją, jeigu filmas nekelia klausimų. Arba sau atsakau į tą klausimą, arba paneigiu, kad negali būti tokio klausimo. Arba rašant tas klausimas visiškai apsiverčia. Kultūrai visada reikia dialogo. Dialogiškumas yra svarbiausia. Rašant vyksta dialogas ir su filmu, ir su savimi. 

-- Apie ką labiau mėgstate rašyti: ar apie filmus, kurie patinka, ar apie nepatinkančius?

-- Apie filmus, kur man įdomu suprasti, kas jie yra. Kai žiūrėdama, jaučiu savo pasipriešinimą arba medžiagos pasipriešinimą. O kartais rašant, filmas, kuris atrodė nepriimtinas, pasidaro visiškai kitoks. 

Dar viena taisyklė – su filmu reikia „permiegoti“. Sėsti rašyti ne iškart, o po kiek laiko. Iš ryto filmas gali pasirodyti visai kitaip. Distancijos momentas svarbus. „Susikrato“ įspūdis, filmo idėjos. Nors kartais tenka iškart sėsti ir rašyti – tokie juk žiniasklaidos įstatymai.

Įdomu rašyti apie tuos filmus, kurie yra nevienareikšmiai. Bet dabar didžioji dauguma filmų yra labai aiškūs. Man tokio „neaiškaus“ filmo pavyzdys ilgai buvo mėgstamiausias A. Tarkovskio filmas „Veidrodis“ (1974). Kiekvieną kartą jį žiūrėdama, vis ką nors sau nauja atrandu. Neišsemiamas filmas, nors šiaip nesu didelė Tarkovskio gerbėja. Grįžtant prie to klausimo apie „aš“. Šiame filme jis kalba apie save, bet tai yra apmąstymai apie save pasaulyje, šalies istorijoje, asmeninio santykio su tėvu, motina. Tas nuolatinis dialogas svarbus kinui.

-- O kaip dėl kritikos tono? Ar leistinas rašant piktas ar pašaipus tonas?

-- Manau, kad leidžiamas. Neseniai skaičiau rašytojo ir  vieno geriausių lenkų feljetonistų Jerzy Pilcho knygą „Šešiasdešimt pačių nuodingiausių feljetonų“, jo paties atrinktų. Tas nuodingiausias tonas atsiranda tada, kai jis kovoja su karinga kvailybe, karingu bukumu. Tarkim, kūrėjo idiotizmu, kai šis mano, kad yra aukščiau visų, visiems gali byloti vieną tiesą apie pasaulį. Tada kritiko tono nuodingumas tik padeda atskleisti autoriaus tuštybę ar niekingumą.

-- Gal tas „nuodingas“  kritiko tonas yra jo meilės kinui išraiška. Taip bandai apginti kiną ir jo vertybes nuo kvailystės, rinkos, klišių ir t.t.?

--  Arba nevilties išraiška, nes kvailumo invazija yra begalinė. Taip, tą nuodingą toną sukelia noras apsaugoti kino vertybes ir neleisti kėsintis į tavo laisvę svarstyti, vertinti. 

-- Kokių savybių turi turėti geras kritikas?

-- Abejoti. Abejoti ir savimi, ir tuo, ką mato. Abejonė yra pats didžiausias kritiko privalumas. Taip pat reikia būti išsilavinusiu žmogumi.  O trečia – kalba, raštingumas. 

-- Ar niekada nesigailėjote, tapusi kino kritike? 

-- Nesigailėjau, nes tai vienintelis dalykas, kuris man iki šiol įdomus. Man iki šiol įdomus kinas. Paskutiniu metu, kai pasižiūriu labai daug blogų filmų, pagalvoju: o Dieve, kas bus, jei man taps nebeįdomu žiūrėti filmus? Šito labiausiai bijau. Bet, deja, dažnai nebeįdomu... Visada prisimenu, regis, Jeano Epsteino posakį, kad kiną renkasi žmonės, kurie bijo gyvenimo. Kino salėje aš visada jaučiausi saugiausiai. Kinas suteikia ypatingą galimybę jaustis laisvam, gyventi kituose pasauliuose. 

-- Ar turite savo filmų filmą ar režisierių režisierių?

-- Tokių neturiu. Bet galiu prisiminti didžiausius ir lemtingiausius kino sukrėtimai paauglystėje, jaunystėje. Gerai prisimenu, kokia paveikta išėjau po Genadijaus Špalikovo juostos „Ilgas laimingas gyvenimas“ ar Marleno Chucijevo „Liepos lietaus“, K. Muratovos "Trumpų susitikimų" ir Larisos Šepitko "Sparnų".  Žinoma, ir M. Antonioni „Užtemimas“ – lyg savotiška riba. Bet jei reiktų tik vieną filmą su savimi pasiimti į kitą gyvenimą – tai būtų Ingmaro Bergmano „Persona“. Tai neišsemiamas filmas. Visiškai. Pamačiau jį kadaise Kaune, kai lenkų televizija rodė režisieriaus retrospektyvą ir visi važiuodavo pas pažįstamus į Kauną žiūrėti lenkų TV. Irgi tokia sinefiliška patirtis... Prieš tai jau buvau skaičiusi scenarijų, ir tada tai buvo vienas iš tų momentų, kai supratau, kas yra režisūra. 

Tai scena, kur Alma pasakoja, kaip paplūdimyje mylėjosi. Matome tik prisimenančią moterį, yra tik žodžiai, o prisiminimų vaizdą žiūrovas sukuria pats savo galvoje. Čia ir yra režisieriaus talentas, viena vertus, pasitikėti žiūrovu, kuris viską pats pamatys, o kita vertus, atsisakyti to, ko nereikia. Šiuolaikinis režisierius imtų tą sceną ir parodytų iliustruodamas vaizdais  – pajūris, nuogi kūnai, aistra. Būtina pasitikėti žiūrovu, jo patirtimi. Gerai atsimenu, kaip Aleksandras Sokurovas, paklaustas, kodėl jo filmai tokie sudėtingi, kodėl jis mano, kad žiūrovai tai supras, atsakė: „Aš nesu toks vienas, yra labai daug žmonių, kurie jaučia ir mato panašiai kaip aš.“ 

-- Ar gali būti tobulas filmas?

-- Ko gero, tobulas filmas - negyvas filmas, nors  Yasujiro Ozu juostos tikrai tobulos. Gal todėl ir suteikia, sakyčiau, net fizinį pasitenkinimo, malonumo jausmą. Bet, kaip sakė, vieno populiaraus filmo herojus, "Rytai - subtilus dalykas".

 

 

Juozo Matonio nuotrauka; Ž. Pipinytė rež. Algirdo Tarvydo filme "Kiti keliauja žvaigždynais"; asmeninio albumo nuotraukose - su režisieriumi Marceliu Łozińskiu "Skalvijoje", kolege, Sankt Peterburgo kino žurnalo "Seans" redaktore Liubov Arkus; Ingmaro Bergmano filmo "Persona" kadras.

 

Veiklai vykdyti buvo skirta Lietuvos kino centro stipendija.