VTTFF konkursinė programa (I): žvilgsnis į ateitį

Jau daugiau nei dešimtmetį Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF) yra pagrindinis kino renginys ir kino talentą (bei teisę sėdėti prie suaugusiųjų stalo) siekiantiems įrodyti pradedantiesiems kino kūrėjams, ir sinefilams, norintiems atrasti jaunų kino kūrėjų deimančiukus. Tai autoriai, kurie, tikėtina, formuos kino raidą artimiausiais dešimtmečiais. VTTFF yra svarbi trumpametražio kino šventė, kuri tam tikra prasme leidžia žvilgtelti į Lietuvos (ir regiono) kino ateitį. Ir ateitis atrodo iš tiesų įdomiai. 

VTTFF nacionalinė konkursinė programa I, kurią šiame straipsnyje ir apžvelgsiu, yra solidus penkių lietuviško kino autorių kūrinių rinkinys – „Automobilių stovėjimo aikštelė“ (rež. J. Janavičiūtė, 13‘, vaidybinis), „Sausra“ (rež. U. Sabutytė, 14‘, vaidybinis), „Blausos“ (rež. A. Balčiūnas, 18‘, vaidybinis), „Elena“ (rež. B. Sodeikaitė, 13‘, animacinis) ir „Pasakyk, kad myli“ (rež. E. Rožukaitė, 30‘, vaidybinis). Visi šie trumpametražiai kino kūriniai nusipelnė būti festivalyje, tačiau kiekvienas iš jų turi skirtingų stiprybių bei silpnybių, kurias pasistengsiu glaustai apibūdinti. 

Režisierės J. Janavičiūtės „Automobilių stovėjimo aikštelė“ - filmas apie  santykių higieną, pateiktas per šiuolaikinių moterų draugystės prizmę. Būtent tai, kad ši istorija yra apie kasdieniškus socialinius santykius, suteikia jai šviežumo jausmą lyginant su įprastais lietuviškais kino naratyvais (juose dažnai rodomas įtemptos dramatiškos situacijos). Ir nors naratyvas yra iš įdomus, jo įgyvendinimas nėra be trūkumų. Pirmiausia kliūna dialogai bei jų išpildymas. Teigti, kad niekas taip nekalba realiame gyvenime būtų hiperbolizacija, tačiau klausydamas šiame filme pateiktų personažų pokalbio negali atsikratyti jausmo, kad jis yra dirbtinas, kylantis ne iš pačių personažų, bet tiesiog įgarsinantis pasikeitimą būtina informacija. Ir operatoriaus darbas – nors jis techniškai išpildytas be priekaištų, tačiau kyla klausimas, ar tikrai šiai istorijai papasakoti negalima buvo panaudoti kažką daugiau nei dviejų personažų OTS planus. Tiesa, noriu pabrėžti, jog šie priekaištai negadina bendro gero įspūdžio.

Režisierės Sabutytės „Sausra“ trumpametražis filmas labiausiai orientuotas į tęstinį kinematografinį potyrį. Kaip ir „Automobilių stovėjimo aikštelės“ atveju istorija pirmiausia žavi savo elegantišku paprastumu – protagonistė, išgyvendama skausmingą išsiskyrimą, nusprendžia trumpam pabėgti į gamtos prieglobstį, kad galėtų išsigydyti savo sielos žaizdas. Ir ši istorija įtikinama – jai nereikia plačios konfliktų skalės, įmantrių dialogų ar netikėto siužeto posūkio. Vieninteliai ir iš tiesų nedideli priekaištai – trukmė ir spalvos. Pirmu atveju tai priekaištas, kuris, tiesą sakant, yra bendras beveik visiems lietuviškiems trumpametražiams kino kūriniams – daugiau nereiškia geriau. Kitaip sakant, visada yra geriau, jei žiūrovas pasakytų „Ech, kaip norėčiau, kad kūrinys būtų ilgesnis“ nei „Ūch, pagaliau baigėsi“. O antrasis priekaištas susiformavo mintyse galvojant, kad paryškinant miesto mėlynumą bei miško žalumą galima buvo išgauti subtilų kontrastą nuogam kūnui, kuris bando save rasti tarp šių dviejų pasaulių. Taigi, tai ypatingai retas atvejis, kai, kaip žiūrovas, apgailestauji, kad vaidybinio kino formatas neišnaudojo šio konkretaus kinematografinio įrankio siekiant sukurti gilesnę kino patirtį.

Apie režisieriaus Balčiūnio „Blausas“ man jau teko rašyti, todėl neslėpsiu, kad šiam kūriniui jaučiu simpatiją. Nemažiau svarbu ir tai, kad „Scanoramoje“ režisierius jau pelnė geriausio lietuviško filmo įvertinimą, tad šį kelio žanro filmą tikrai lengva rekomenduoti visiems besidomintiems šalies jaunųjų kino kūrėjų darbais. Glaustai tik pridursiu, kad nemažą pasigėrėjimą šiuo filmu sukelia faktas, kad režisierius vis dar studijuoja LMTA bakalauro studijose. Todėl bet kokie šio trumpametražio filmo trūkumai paprasčiausiai nublanksta prieš tai, koks brandus yra šio filmo išpildymas. 

Vienintelis animacinis filmas – režisierės Sodeikaitės „Elena“ – yra animacinistrumpametražis filmas, kuris jau apkeliavo nemažai kino festivalių ir taip įrodė savo meninę vertę. Taigi, „Elena“ yra stop-kadro animacijos technikos kūrinys, kuris labai sėkmingai išnaudoja šios animacijos technikos privalumus siekdamas papasakoti poetišką istoriją apie moters gyvenime vykstančias transformacijas bei priimtų sprendimų pasekmes. Ši animacija yra nepakartojama patirtid, kokį tik animacijos medija gali išgauti. Bet priekaištas, apie kurį pagalvoju kiekvieną kartą žiūrėdamas šį animacinį kūrinį (jį teko matyti ne kartą skirtingų festivalių programose) yra tai, kad jis yra per ilgas. Kad ir koks įtraukiantis būtų animacijos sukurtas vaizdas, jis savaime negali išlaikyti žiūrovo dėmesio. Todėl maždaug antroje filmo pusėje pradedi vis kritiškiau kelti sau klausimą „kur ši istorija veda?“ ir iškrenti  iš to nuostabaus transo, kurį nuo pat pirmų vaizdų kelia animacijos reginys. Tačiau net ir ši aplinkybė nepakeičia fakto, kad tai yra ypatingai kokybiškai įgyvendinta stop-kadro animacijos technikos poetinė režisierės vizija, kurią būtina pamatyti tiems, kurie nori turėti bent jau bendrą supratimą apie šalies animacijos talentus.

Ir pabaigai – režisierės Rožukaitės net 30 minučių trukmės kino kūrinys „Pasakyk, kad myli“; jį net sunku pavadinti trumpametražiu. Nepaisant ilgos trukmės, kurios režisierei prireikia papasakoti savo istoriją, filmas sugeba labai organiškai pateikti jaunos lietuvių poros santykius, atskleisdamas iššūkius, kai aistra nustoja būti pagrindiniu santykių varikliu ir įsitvirtina buitiška rutina. Nors ir negalima teigti, kad ši kino istorija prailgsta (ypatingai dėl labai geros aktorių vaidybos), bet sunku išvengti klausimo, ar tikrai reikėjo tiek daug laiko papasakoti tokiai paprastai istorijai? 

Apibendrinus, VTTFF pažadas pateikti geriausia, ką galima rasti Lietuvos trumpametražio kine formatu, yra ištęsėtas su kaupu. Rašyti apie šiuos kūrinius lengva, nes visais atvejais tereikia galvoti, kokie kinematografiniai aspektai šiuos kūrinius galėjo paversti dar truputį geresniais, o ne vardinti, kodėl šie kino kūriniai nepavyko. Peržiūrėjus šiuos trumpametražius kino filmus galvoji, kad bus be galo įdomu sekti tolesnę šių kūrėjų karjerą. 

Nacionalinę konkursinę programą I galima pažiūrėti šiandien, sausio 23 d. Vilniuje, "Skalvijos" kino centre 20 val. 

Tituliniame - filmo "Sausra" kadras, nuotraukose - filmų "Blausos", "Elena" kadrai.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.