Kino teatre. Maloni ir paini „Elena“

„Elena“ yra 2021-ųjų metų stop-kadro animacijos technikos 13 minučių trukmės trumpametražis filmas, kurio režisierė bei scenarijaus autorė yra Birutė Sodeikaitė, o filmą prodiusavo Agnė Adomėnė (Lietuva), Delphine Schmit (Prancūzija) bei Draško Ivezić (Kroatija). Svarbu ir džiugu, kad šis filmas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Prancūzijos ir Kroatijos kinematografininkais - tai rodo, kad filmo kūrybinė komanda sugebėjo sėkmingai įtikinti partnerius ne tik savo talentu, bet ir idėja. Animacinis filmas yra apie debesyse gyvenančią sparnuotą merginą, kuri suartėjusi su Raudonu Gervinu netikėtai suvokia, kad jos kūnas pradeda transformuotis. Protagonistei šie pokyčiai reiškia, kad jos gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo, nesvarbu kokį tolesnį kelią jį bepasirinktų. Prie siužeto dar grįšiu vėliau, nes pirmiausia noriu apžvelgti techninį animacijos išpildymą. 

Stilistiškai filmas puikiai išnaudoja visas animacijos technikos stiprybes ir labai sumaniai vengia vietų, kurios kelia didžiausius iššūkius (arba labai gudriai „sukčiauja“). Režisierė jaučia, kaip sukurti atmosferą pasitelkiant spalvas, apšvietimą ir geba išnaudoja įvairius objektus (vatą, medžių šakeles ir pan.), kad sukurtų tiek debesyse esančią dangišką erdvę, tiek protagonistės nuopuolį liudijantį gūdų bei niūrų mišką. Personažų dizainas harmoningai sąveikauja su kuriama aplinka, o vaidybinis elementas, nors dar neprilygstantis geriausiems globalios industrijos pasiekimams, yra plastiškas ir gebantis įtikinti žiūrovą savo personažų gyvybingumu. Atskirai reikia pastebėti labai įdomų kūrybinį sprendimą – į protagonistės veidą (kai rodomas stambus planas) inkorporuotos filmuotos žmogaus akys, taip suteikiant subtilumo, gyvybės veidui, kuris priešingu atveju būtų bejausmis. Visų šių kinematografinių sprendimų rezultatas – pakerintis animacinis reginys, įtraukiantis žiūrovą nuo pirmos akimirkos. 

Šis filmas sėkmingai keliavo po užsienio tarptautinius animacinio kino festivalius ir konkuravo dėl „Sidabrinės gervės“ nacionaliniuose kino apdovanojimuose, taip pat dalyvavo tarptautinio animacijos ir video žaidimų festivalio „BLON“ lietuvių konkursinėje programoje. Vis tik „Elena“ „...gervėse“ nusileido Jurgos Šeduikytės „Mora Mora“, o BLON‘e – Evos Rodz „Aš pavargau“ animaciniams filmams. Toliau savo recenzijoje noriu gilintis į tai, kokia, mano manymu, priežastis lėmė, kad svarbiausi animacijos lauko nacionaliniai apdovanojimai išslydo kūrybinei komandai iš rankų. 

Kaip jau minėjau, estetiškai, filmas sugeba pakerėti savo žiūrovą nuo pirmo kadro, tačiau visas šis didžiulis animatorių laimėtas dėmesys yra išvaistomas maždaug filmo viduryje, kai protagonistės kūnas pradeda transformuotis. Žiūrint šį animacinį filmą daugiau nei porą kartų, galima suprasti (o tiksliau – nuspėti), kad istorija yra apie protagonistės pasirinkimą nutraukti savo įsčiose neplanuotai prasidėjusią naują gyvybę po vienos nakties aistringo suartėjimo su vyru. Reikia akcentuoti, kad tematiškai tai labai stipri animacinė istorija, dėl kurios, manau, projektas taip sėkmingai pasirodė įvairiose vystymo dirbtuvėse. Visgi, kai šis kino kūrinys atsiduria kontekste, kur žiūrovai neturi galimybės susipažinti su režisierės viziją paaiškinančiu tekstu, animaciją ištinka jos suvokimo krizė. 

Ši komunikacinė problema kyla dėl to, kad animaciniame filme, svariai besiremiančiame simboliais, nėra naudojami dialogai. Kai kino kūrinys yra skirtas tarptautinei auditorijai, tai yra pliusas, tačiau toks sprendimas jau savaime reiškia, kad visa atsakomybė sėkmingai iškomunikuoti žiūrovui, kas gi vyksta kūrinyje, tenka vaizdui. Šiuo atžvilgiu filmas susitvarko su užduotimi pirmoje dalyje – seksualinis suartėjimas bei po jo sekantis naujos gyvybės formavimasis yra labai sėkmingai pavaizduojamas per personažų šokį bei iš pilvo pradedantį augti augalą. Toliau vaizdai yra pateikiami parenkant ypatingai neaiškius ar daugiaprasmius simbolius, kurie pirmiausia filmo žiūrovą sutrikdo, o vėliau kelia susierzinimą dėl vaizdų prasmės neaiškumo. Žinoma, daugkartinis filmo peržiūrėjimas ir detali analizė tikrai padeda suprasti,  kas gi vyksta. Bet iš animacijos tikslinės auditorijos – kino festivalių žiūrovų – ypatingų pastangų būtų sunku tikėtis. Taigi, „Elenos“ rimčiausia problema yra tai, kad animacija paprasčiausiai nesugeba iki galo suvaldyti nerealistinio (simbolinio) pasaulio portretavimo, kuris neturi dialogų (t. y., komunikacinės platformos, galinčios žiūrovui pateikti tikslią informaciją).

Šis filmas džiugina ir yra puikus įrodymas, kad režisierė turi stiprų estetinį pojūtį, jos kūrybingumas animacijos pasaulyje puikiai matomas, ji yra pasiekusi iš tiesų aukštą meistrystės lygį naudojant stop-kadro animacijos techniką. Režisierei neabejotinai pavyko sukurti įtraukiantį aukštos kokybės kinematografinį potyrį ir „Elena“ yra dar vienas liudijimas, kad lietuvių animatoriai šiandien yra įvaldę ne vieną animacijos techniką. Tik režisierei kyla rimtų iššūkių gebėti vizualiai aiškiai iškomunikuoti ne tik savo naratyvo žinutę, bet ir atskiras istorijas dalis. Nei kiek neabejoju, kad Birutė Sodeikaitė ateityje gebės suteikti ne vieną progą šalies bei pasaulio animacijos mylėtojams gėrėtis jos kūrybiniais darbais, tačiau komunikacinių iššūkių įveikimas turi tapti pagrindiniu režisierės tikslu, siekiant, kad kūryba ne tik sėkmingai keliautų po festivalius, bet ir būtų suprasta, pelnytų apdovanojimų.  

Režisierės Birutės Sodeikaitės animacinį filmą "Elena" galima pamatyti sausio 23 d. Vilniuje, "Skalvijos" kino centre, VTTFF Konkursinėje programoje I, 20 val.