Kino teatre. Roberta ir jos langai

„Okei, nais“ – maždaug taip dvidešimtmetė vilnietė Roberta atsakė nedaug vyresnei režisierei Elenai Kairytei, pasisiūliusiai ją filmuoti. Ir filmavo penkis metus. Ružavaplaukė Roberta keitė plaukų spalvą, darbus, nuomojamus kambarius, šalis, tiesiog gyveno ir augo. Elena tiesiog filmavo – pati, nekviesdama grupės, kuri dokumentiniame kine būna minimali, bet vis tiek šitam filmui būtų trukdžiusi tapti tokiam, koks jis dabar yra. „Roberta“ yra Elenos ir Robertos bendravimo pasekmė, kuri įtraukia nuo pirmų kadrų, suteikia pažinimo ir atpažinimo džiaugsmą. Ekrane – Z karta, gimusi dešimto dešimtmečio vidury? O ne, daug daugiau. „Kino pavasario“ žiūrovai pirmieji galėjo tuo įsitikinti. 

Herojė ryški ir veržli, stilingos išvaizdos ir išraiškos, tikras lobis kino ekranui. Jos kalboje lietuviški žodžiai ir keiksmažodžiai charakteringai pinasi su angliškais, jos monologai ar paprasčiausios kasdienės replikos pritrenkia ir prajuokina originaliomis traktuotėmis. Kad ir jos pasaka apie tris paršelius ir jų namų kainą arba pastebėjimas apie kambarinius augalus, įkalintus vazonuose ir tabaką kaip augalą-lavoną. Arba jos laiškas buvusiam bernui su punktais, aiškinančiai, už ką ji tą berną palieka. Tokio personažo gali pavydėti kino dramaturgai. O Roberta yra tikra, niekieno neparašyta. Ją „parašė“ Elena Kairytė, sugebėjusi bendrauti taip, kad Roberta – pati tai pripažino – su režisiere kalbėdavusi kaip su pačia savimi. Štai kas nuostabu: Roberta atrodo išskirtinė, nepakartojama, kokių daugiau nebūna – o matai joje ne tik jos bendraamžius, jų bendrus bruožus, bet ir dabar gyvenamo laiko dvelksmą, nuolatinį ieškojimą, bandymą įsitvirtinti ir nežinią, netikrumą, ar rytoj dar bus taip, kaip šiandien.  

Dabar kuriama lietuvių dokumentika ne kartą domėjosi daug ar net viską praradusiais žmonėmis, atsidūrusiais visuomenės paraštėse. Pirmą kartą dokumentiniame kine atsirado jaunas žmogus, pradedantis nuo paraščių ir visomis pastangomis kylantis iš jų. Balsą įgavo jaunučiai bedarbiai ir juodadarbiai (tie, kurie dirba už baro ar lietuviškų kavinių virtuvėse!), be jokio šeimos užnugario, patys tvarkantys savo gyvenimus. Kiekvienas Robertos žingsnis – jos pačios sprendimas ir jį palydintis aistringas komentaras. Po šio filmo turbūt gerklėje užstrigs nekaltas posakis „graži šeima“, žeidžiantis tuos, kurie išaugo be tėvų ir kurių mamos „nekepa faking blynų su klevų sirupu“. 

Tai Elenos Kairytės pirmas pilnametražis filmas, tačiau jame yra dalykų, liudijančių režisierės brandumą, jos profesinę stiprybę. Ji sugebėjo sukurti pilnakraujį portretą iš fragmentų, iš užuominų, neužsibūdama epizoduose per ilgai. Be to, „Robertoje“ yra motyvų, lydinčių visą filmą ir fiksuojančių pokyčius ar tiesiog punktyrus pagrindinės herojės gyvenime. Vadinasi, režisierė dar filmuodama jau žinojo, ko reikės jos kūriniui greta Robertos. 

Šunys. Iš pradžių vien Aja, vėliau ir antra „mergaitė“, švelnus Robertos dėmesys savo artimiausiems ir pastoviausiems gyviems sutvėrimams. Kartais net atrodo, kad šunys nebyliais žvilgsniais kalba ir tampa lygiaverčiais filmo personažais – bet juk tą filmuojančiai režisierei reikėjo pastebėti, išlaukti.

Kavinės. Kartais Roberta prisėda kavinėje, kad papasakotų, kas nutikę. Tai, kur ji prisėda ir kas ant jos staliuko – irgi charakteristika. Labiausiai – ten, kur jai nepaprastai skanu „už septynis pem“.

Langai. „Krasnuchos“ daugiaaukščių langai, kuriuos iš savo kambario Roberta stebi, nes jos fantaziją žadina tie „kvadratėliai“, už kurių vyksta žmonių gyvenimai. Langai kažkur užsienyje, kur Roberta įsidarbina ir mato gražų tvarkingą gyvenimą už jų. Užkandinės, kur ji dirba, langai, pro kuriuos lekia miesto mašinos. Langai su jos „įkalintais“ augalais, o už jų – kitų „krasnuchų“ daugiabučiai. Ir tas langas, priešais kurį ji sėdi, kojas užkėlusi ant palangės – langas, pro kurį matosi ne kitų gyvenimai kvadratėliuose, o medžiai. Gražaus gyvenimo medžiai, ir tas gyvenimas – jau pačios Robertos. Nežinia, ar ilgam, bet filmo finalas kaip ir pats filmas nuo to nušvinta.

Netrukus – „Robertos“ pasaulinė premjera tarptautiniame festivalyje (kol kas paslaptis – kuriame), o spalį – ir Lietuvos kino ekranuose. Tos kelionės turi būti „nais“ ir filmui, ir jo autorei, ir herojei.  

Tekstas publikuojamas pakartotinai, jis buvo paskelbtas po peržiūros Vilniaus festivalyje "Kino pavasaris", 2023.