Animatorius Antanas Skučas: ieškau skirtingų technologijų

Karštą vasaros dieną susitikau su Antanu Skučiu – vienu produktyviausiu Lietuvos animatoriumi, kuris pelnė jau dvi „Sidabrines gerves“ už savo kūrybą, o jo darbai daugiau nei dešimt metų sėkmingai keliauja po pasaulio festivalius. Tačiau tai nėra vieninteliai Antano išskirtinumai tarp šalies animatorių. Antanas taip pat yra pirmasis, kuris užuodė, atrodo, per naktį atsiradusias AI suteikiamas grafines galimybes ir sukūrė net kelis sugeneruotus eksperimentinius filmus, sudominusius pasaulio profesionalus. Galiausiai, Antano filmografija rodo, kad labai dažnai jo kūryba yra įgyvendinama ne tik be Lietuvos kino centro (toliau – LKC) finansavimo, bet ir nesinaudojant prodiuserių paslaugomis. Todėl pasakyti, kad jau man seniai knietėjo pakalbinti Antaną apie jį patį, jo kūrybą bei pasaulėžiūrą būtų taip pat neinformatyvu, kaip įvardinti vasaros dieną (kai kaitina 32 laipsniai), kad ji yra šilta. Taigi, pasisveikiname, trumpai pasikeičiame mandagybėmis ir aš nekantriai užduodu pirmą apgaulingai paprastą klausimą.

Pradėkime nuo paprastų klausimų. Koks yra tavo visų laikų mėgiamiausias animacinis kino filmas? Kodėl?

Oho... Turbūt „Nightmare before Christmas“ (1993, rež. Henry Selick). Man tokie siaubo animacijos ilgametražiai yra labiau... Kai esi paauglys siaubo filmai tikrai palieka įspūdį.

Apie tai, kad turi tapti animatoriumi, supratai kažkokiu konkrečiu momentu ar tai įvyko palaipsniui?

Supratau, gana anksti, bet nesupratau, kur įsivėliau. Aš baigiau Čiurlionio menų gimnaziją ir tada stojau į Dailės akademiją, kur tik atsirado animacijos bakalauras. Prieš tai Lietuvoje animatorių niekas neruošė. Taigi, tikrai pirmiausia buvo noras, o tada susidūrimas su realybe.  

Kiekvienas animatorius visuomet susiduria su klausimu, kuri animacijos technika jam ar jai taps mylimiausia. Tau, panašu, tokia tapo 2D. Gali pasakyti kodėl?

Kai pradėjau, išties labiausiai norėjau dirbti su 3D animacija. Tačiau tuo metu nebuvo daug žmonių, kurie dirbtų su šia technika. Tai buvo naujas dalykas. Todėl jis mane taip sužavėjo... Dabar dažniausiai dirbu miksuojant 2D su 3D. O naujausiame filme bus mano pirmas pabandymas sumiksuoti tikras, fizines dekoracijas su 2D animacija. Aš visada ieškau skirtingų technologijų. Negaliu apsistoti ties viena.  

Noriu paklausti apie tavo produktyvumą. Filmografija rodo, kad per du dešimtmečius jau esi sukūręs virš 40 kino animacinių kūrinių, tai sudaro apytiksliai 3 valandas animacinio turinio. Mano mėgstamiausias faktas, kad tavo CV yra atskira skiltis pavadinta „pagrindiniai filmai“, kuriuose yra net 13 animacinių filmų. Ar tavo produktyvumas paremtas kokiu nors sielos pardavimo sandoriu, ar tu tiesiog bijai iššvaistyti bent vieną minutę nekuriant filmo?

Aš dar studijuojant jaučiau nuolatini potraukį išmėginti naują techniką, naują būdą kurti animaciją...Tai privedė prie to, kad vos tik baigęs akademiją, iškart gavau gana didelį užsakymą. Reikėjo greitai, kas kelis mėnesius sukurti po animacinį filmą. Tai sutapo su mano prioritetais – svarbiau buvo ne uždirbti daug pinigų, o kad būtų daug kūrybos... Aš netgi esu nusprendęs, kad per metus turiu padaryti vieną – geresnį ar blogesnį – animacinį filmą. Žinoma,  kartais užtrunkama ir kelis metus, kol filmai yra užbaigiami... Taigi, šį filmų skaičių lėmė aplinkybes ir susigalvoti principai. Dauguma kitų režisierių paprastai turi dar kitų veiklų, tačiau mane ilgą laiką domino tik viena kryptis – animacinių filmų kūrimas. 

Dauguma tavo filmų yra sukurti be LKC paramos. Kodėl?  

Jei aš kurčiau filmus tik gavus LKC pagalbą, tai filmų būčiau žymiai mažiau sukūręs... Animacijai yra skiriamas beveik vienodai mažas finansavimas jau beveik 10 metų. Tai reiškia, kad Lietuvoje galima sukurti tikriausiai vos tris trumpametražius filmus per metus. Tad yra labai didelis šansas, kad to finansavimo negausi. Ypatingai jei esi debiutuojantis animacijos kūrėjas. Todėl mano didžioji dalis filmų yra sukurta nuosavomis arba kitomis nei LKC lėšomis. Tačiau, tokiu atveju, žinoma, tos lėšos nebūna didelės. Gal dešimtadalis to, ką galima būtų gauti iš kino centro. Todėl dažniausiai tą kūrybinę komandą ir sudarydavau tik aš, galbūt scenaristas, ir dar garsistas...  Yra pliusų ir minusų, kai kuriama su valstybės parama ar be jos. Ir nebūtinai vienas variantas yra geresnis nei kitas. Nes, sakykime, jei kuri be valstybės paramos, tai esi visiškai laisvas kurti filmą bet kokia tema, gali naudoti labai sudėtingas technologijas ir nebijoti, kad tau nepavyks. Tuo tarpu turint valstybinį finansavimą, tie projektai gali būti daug sudėtingesni, turintys ženkliai didesnę kūrybinę komandą, ir siekti stipriai aukštesnio kokybinio lygio, tačiau gauti finansavimą yra sunkiau. Taigi, reikia atsakyti į klausimą, ar nori kurti ir kaip nori kurti. 

Kitas aspektas, kurį pastebėjau tavo filmografijoje: daug įgyvendintų animacijos projektų neturi prodiuserio? Nepasitiki jais?

Kadangi viskas dažniausiai prasideda nuo biudžeto, tai iš pradžių man su prodiuseriais būdavo gan sunku. Pavyzdžiui, mano „Grybų karo“ (2018) kalbinti prodiuseriai nesutiko prodiusuoti, dėl sumanymo formos... Tačiau, jei nori įgyvendinti projektą, tai kovoji už tą viziją, kurią tu norėtum matyti... Taip pat, kai projektai negauna (valstybinio) finansavimo, tai ta prodiuserio pozicija kaip ir iškrenta iš bendro konteksto. 

Kitas rimtesnis klausimas – tradiciškai trumpo metro formatas yra skirtas karjerą pradedančiam kino kūrėjui. Jo pagalba jis įgauna patirties, pasitikėjimo savimi, išgrynina kūrybinį balsą. Taigi, su tiek trumpametražių filmų „už diržo“, ar dar nepribrendo poreikis apleisti šį formatą ir judėti link ilgo metro?

Taip, gal būt truputį užtrukau su tuo trumpu metru, tačiau bandymai eiti link ilgo metro tikrai yra. Dabar rašom scenarijų ilgametražiam filmui. Tačiau viskas atsiremia į biudžetą – Lietuvos valstybinės paramos galimybės lemia, kad ne tik aš, bet bendrai visi šalies animatoriai sunkiai gali išlipti iš trumpametražių formato. Todėl pas mus yra ilgametražių animacinių filmų mažiau nei aplinkinėse kaimyninėse šalyse. Taigi, čia tikrai ne tik nuo mano norų priklauso... Jei trumpametražį filmą dar gali padaryti savo energijos ir jėgų dėka, tai ilgo metro daryti du, tris ar keturis metus neturint finansavimo yra neįmanoma. 

Neseniai įsirašei į Lietuvos animacijos istoriją sukurdamas pirmą AI sugeneruotą ir parašytą kino filmą. Tokiu būdu parodei, kad AI ir animacijos menas turės greitu metu išspręsti nemažai klausimų. Vienas iš jų yra apie suvokimą, kada AI nustoja būti pagalbininku ir atima iš animacijos kūrybos elementą. Kaip manai, kur mes, kaip animacijos bendruomenė, brėšime šią liniją netolimoje ateityje?

Taip, tai yra gana sudėtingas klausimas, bet man atrodo, kad filmai, kuriuos kuria dirbtinis intelektas, veikiausiai nedings. Todėl manau, kad bus panašiai, kaip šiuo metu yra dedamas brūkšnys tarp vaidybinio ir animacinio – pagal tai, kiek procentų kūrinyje užima vienos ar kitos kino rūšies priemonės. Iš tikrųjų dabar daug festivalių renkasi savo filmus pagal tai, kuris iš jų yra geriausias. Tad, žiūrint iš jų pozicijos, nėra didžiulio skirtumo, kaip tas filmas yra sukurtas, jei jis sugeba pritraukti auditoriją. Tačiau AI technologijos taip greitai keičiasi, tad tų klausimų ateityje laukia tikrai daug. Bus labai įdomu pažiūrėti, kur link visai tai rutuliosis. Tačiau šiuo metu AI sukurtas filmas dažniausiai papuola už konkursinės programos ribų. Arba į eksperimentinių filmų kategoriją... Manau, daug kas keisis.  

Ar gali pasidalinti artimiausiais kūrybiniais planais? 

Dabar vystome trumpametražį filmą – „Dirigentą“. Ir žingsnis po žingsnio judu link ilgametražio.  

Ačiū už pokalbį. 

Ačiū tau. 

Filmų "Karalienės liūnas", "Grybų karas", "Planetos ir robotai" kadrai.