Kino teatre. Taisyklingai apie blogį griaunančią laisvę

Teiginys, kad rokas sugriovė Sovietų Sąjungą mumyse giliai įsišaknijęs. Taip tiesiog yra. Žinome, kad laisvė asocijuojasi su roko muzika, platėjančiais džinsais ir „Coca-Cola“. Su, kaip teigtų senų laikų propagandistas, velnio neštais Vakarų pasaulio išmislais. Nes juk imperija augino teisingą ir su taisyklingu vertybiniu pagrindu žmogų imperija. Kuriam apie „The Beatles plokštelę” ir „Levis“ džinsus tik pasvajot. Ir geriau nė nebandyti svajoti, bent jau ne garsiai. Bet uždrausto vaisiaus kaip tik labiausiai ir norisi. 

Jei spręstume apie filmą iš jo pavadinimo, galėtume pagalvoti, jog naujausia Audriaus Juzėno dokumentinė juosta „Yesterday“ yra apie grupę „The Beatles“. Tačiau pastaroji čia - tik tarp kitko, kažkur tarp eilučių, fono elementas, įsiterpiantis į platų Lietuvos roko istorijos paveikslą. Užburiantis įkvėpimas, savu laiku išgirstas per radiją, tapęs laisvės simboliu ir pranašu. O šis, be abejo, įdomus ir toks “nurautas”, nonkomformistinis, niekam nepavaldus. Tema, atrodo, duoda erdvės žaisti kinu ir tiesiog imti “pasileisti plaukus”. Tačiau vis tik filmo autorius renkasi likti saugioje zonoje ir per daug neužsižaisti. 

A.Juzėnas, atrodo, bando išlaikyti televizinės dokumentikos formatą – daug kalbančių ir istorijas pasakojančių galvų, šiek tiek archyvinių kadrų, šiek tiek nuotraukų iš aptariamo laikmečio. Ramu, saugu, pasakojimas palengva plaukia ir edukuojančiai neša publiką per roko muzikos istoriją, per legendas apie „Amerikos balso“ radiją, uždraustosios muzikos radijo bangų gaudymą ir perrašinėjimą bei bandymus apmulkinti saugumiečius (šie tikrai neatrodo kaip patys aštriausi peiliai stalčiuje). Gal net per daug ramiai ir edukuojančiai visa tai plaukia, nes, galiausiai atrodo, kad net ir pritrūksta kokio rimtesnio dramaturginio konflikto. Iki pasakojimų apie hipių judėjimą Kaune ir Kalantą apskritai dominuoja monotonija. Nors klausantis to, ką pasakoja tie, kurie dalyvavo įvykiuose, tų “cinkelių” lyg ir yra – pasakojama apie tai, kaip drąsiai buvo einama prieš sistemą, ieškoma būdų paklausyti uždraustųjų plokštelių, apdainuoti dalykus, apie kuriuos dainuoti atvirai nereikėtų ir nebuvo galima (štai jums lietuviai ir jų paslėptos poetinės prasmės). Herojai – tokie savojo laiko James Deanai (blogiukai!), kuriais, atrodo tik žavėkis ir žavėkis. Bet pritrūksta papasakojimo būde tos pačios ugnies, kurią neša herojų mintys. Nedega. Gal tik pagarbiai žybsi. Toks rokenrolas, bet be kelių sudedamųjų. O žinome, kad tikrasis rokenrolas be pilnos komplektacijos gi neveikia. Filmo pradžia su citatom apie “roką, džinsus ir „Coca-Colą“” žadėjo daug, pranašavo laisvę ir energingą vakarėlį kino kėdėje. Bet gavosi toks ramus kultūringas pasisėdėjimas. Na, ir galimybė sužinoti daug lietuviško roko grupių pavadinimų, kurių įrašų ir muzikos nepavyks rasti. Bet žinoti savo šaknis reikia. O tiesiog imant jungti žinias, absurdiškai nuostabiai skamba mintis, jog prie SSRS žlugimo galėjo prisidėti grupė, kuri vadinasi, pavyzdžiui, „Bitės“. Va čia tai rokenrolas. 

Vis tik žinant, kad grupių, apie kurias pasakojama, archyvinės medžiagos bei muzikos išlikę yra tikrai mažai, reikia pripažinti, kad filmo kūrėjai padarė tam tikrą žygdarbį. Gal tiesiog pritrūko drąsos šiek tiek pažaisti, kad netyčia koks nors faktas neišsikreiptų. Su istorinės medžiagos ir prisiminimų pasitelkimų taip jau pas mus būna – vis norisi išlaikyti šaltą ir pagarbų atstumą, kad kas nors ko nors kuo nors netyčia neapkaltintų. Nors, verta paminėti ir tai, jog A. Juzėnas, bandydamas vaizduoti hipiškąjį laikmetį šiek tiek ir pats pasimeta laike, kadangi epochą renkasi iliustruoti visai ne to laiko vaizdais – kažkokiu būdu į „Yesterday“ papuola stalinmečio kronikos, nors pastarasis čia tikrai nėra pagrindinė nata. Išeina toks keistokas pasakojimo ir vaizdo koliažas, nors juk galima buvo pasiekti ir sinergiją, aptariamo laikmečio vaizdų archyvuose tikrai gausu. 

O gal vis tik didžiausias „Yesterday“ priešas yra jo trukmė – viena valanda ir  keturiasdešimt minučių. Televizinės dokumentikos formatui tai per ilgas laikas, net ir pasakojant pačius įdomiausius dalykus – dėmesys toks dalykas, kad po kurio laiko ima slopti, ypač jei yra nekurstomas. Bet tema, neabejoju, žiūrovams turėtų ir nostalgiją, ir patriotinius jausmus kelti. Vis tik galinga jėga tas rokas. Ir dabar. 

Filmo kadras iš "Forum Cinemas" tinklalapio.