Po premjeros. Pasaulis už tvoros
Vis pasitaikančios lietuvių dokumentikos kūrėjų nesėkmės filmuojant nuteistuosius ir kitus sociumo paribio gyventojus tik patvirtina pasirinktos temos sudėtingumą. Norisi parodyti (ar pamatyti) jautrumą kitam, kitokiam, kurio nematai, vengi, bijai, o gaunasi manipuliacijomis grįstas žiūrovo kvailinimas. Panašiai iš pradžių nuteikia ir mintis apie filmą, žadantį pasakojimą apie už nesunkius nusikaltimus socializacijos centre atsidūrusius jaunuolius. Vis dėlto režisieriaus Marato Sargsyano „Bogdanas nenori namo“ (2023) kitoks.
„Bogdanas nenori namo“ (premjera įvyko rugsėjo pabaigoje, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje) nukelia į Vilniaus rajone esančius Vėliučionis. Aukšta tvora aptvertame vaikų socializacijos centre dėl padarytos nusikalstamos veikos teismo sprendimu gyvena ir mokosi nepilnamečiai vaikinai. Eina paskutinės mokslo metų savaitės ir jaunuoliai jau tuoj galės sugrįžti namo. Tik vienas filmo herojų - Bogdanas - dar nenori išvykti. Ir visai ne todėl, kad nebūtų laukiamas savo namuose. Nors ši filmui pavadinimą suteikusi frazė nuskamba iš Bogdano lūpų - ir būtent jis puikiai supranta galimas kelionės namo pasekmes (o ir patį Bogdaną, nors filmas ir ne vien apie jį, dažnai pamatysime kažkur kadre), kartu ji atskleidžia didįjį dviejų tvoros atskirtų pasaulių paradoksą, kuris, panašu, ir „užkabino“, sudomino filmo režisierių: pasaulis, nuo kurio dėl padarytų nusikaltimų buvo „atitverti“ jaunuoliai, jiems patiems yra lygiai toks pat nesaugus.
Pasiteisina režisieriaus sprendimas griežtai apsiriboti tik stebimosios dokumentikos žanru, nepasiduodant pagundai kalbinti centro gyventojus ir darbuotojus. Filme nėra kalbančių galvų, neskamba klausimai apie jaunuolių padarytus nusikaltimus ar trivialūs atsakymai apie kaltę ir nusikaltimų prigimtį. Panašu, kad kartu toks pasirinkimas išreiškia ir paties režisieriaus norą į savo personažus pažvelgti kitu kampu - ne vien kaip į prasižengusiuosius, bet ir kaip į žmones, kurie yra nuolatiniame konflikte ne tik su juos supančia aplinka, bet ir, visų pirma, su pačiais savimi.
Visas filmo veiksmas vyksta tvoros ribojamoje socializacijos centro erdvėje. Filmo kadruose - daug nesuvaidintos buities, o į šią sutelpa ir atviri pokalbiai, ir jaunuolių mojavimai kumščiais. Kartais tai net pernelyg intymu, ypač jei kamera į veidą ima žvelgti stambiu planu (o tokių kadrų taip pat netrūksta). Toks pašalinio stebėtojo artumas, regis, turėtų trikdyti filmo herojus, vis nepamirštančius pademonstruoti savo vyriškumo (taip, kaip jį supranta - fizišką, grubų) ir autoriteto, bet režisierius (kartu jis ir filmo operatorius) ir jo kamera net uždarose centro erdvėse išlieka nematomais. Todėl prieš žiūrovo akis atsiveria ir maža kino tiesos akimirka - režisieriaus gebėjimas užsitarnauti personažų pasitikėjimą, susiliejimas su aplinka ir susilaikymas nuo klausimų neverčia jaunuolių stengtis prieš kamerą atrodyti kitokiais, nei yra, ar pateisinti jiems filmo kūrėjo keliamus lūkesčius.
Savo personažus režisierius seka su atida ir švelnumu, todėl dviprasmybių, kur jaunuolių elgesys disonuoja su jų su(si)kurtu įvaizdžiu, filme atsiranda ne viena - kaip kad scena, kurioje surastas paukštis sėkmingai paleidžiamas skristi už centro tvoros (nors ir lydimas replikų apie tai, kad reikėtų užmušti). Vis dėlto viena svarbesnių filmo scenų tampa ta, kurioje centro pedagogė jaunuoliams veda kūrybišką užsiėmimą. Kantrybės nestokojanti mokytoja stengiasi išpešti, kas dar gero yra jų gyvenime ir kuo jie savyje gali didžiuotis be „grožio ir raumenų“. Šioje scenoje atsiskleidžia keistas psichologizmas - kamantinėjami jaunuoliai bando nesuskysti, neprarasti savo „kietumo“ ir dangstytis vulgariais juokeliais, tačiau už viso to slypi kažkas jautresnio, nors aiškiai nepasakyto: galbūt tai, kad apie save nei vieno gero žodžio negalintys pasakyti filmo herojai jų nėra girdėję ir iš nieko kito.
Pagalvojau, kad noras kitame įžvelgti kažką gero šią atkaklią mokytoją vienija su filmo režisieriumi, siekiančiu, kad žiūrovas personažus pamatytų jo akimis. Ir kad bent tą trumpą akimirką kartu su juo sirgtų už Bogdaną, norintį tapti fotografu. Arba virėju.
