Kino teatre. Meilės istorija, lyg dokumentinė

Meilė iš pirmo žvilgsnio, pirmoji meilė, neįmanoma amžinos, laiką pralenkiančios meilės idėja dažnai tampa pagrindine vaidybinio kino tema – tai neišsenkantis įkvėpimo šaltinis kino kūrėjams ir žiūrovus jau visą šimtmetį į kino teatrus viliojanti iliuzija. Juk visi norime įsimylėti, ir tai gali nutikti kino salėje vos per porą valandų. Tokią patirtį Lietuvos žiūrovams siūlo antras ilgametražis Marijos Kavtaradzes filmas „Tu man nieko neprimeni“. 

Po aktualaus, tematine prasme net eksperimentiško vaidybinio filmo „Išgyventi vasarą“ režisierė M. Kavtaradze naujausiame filme „Tu man nieko neprimeni“ sugrįžta prie stilistikos, jos kūryboje brandinamos dar nuo studijų metų. Baigiamajame vaizdo režisūros darbe – trumpametražiame filme „Man dvim keli“ režisierė pasirinko kurti apie savo bendraamžius ir apie būsenas, su kuriomis jie susiduria jaunatviško nežinojimo ir ieškojimo etape. „Tu man nieko neprimeni“, regis, apmąsto romantinių santykių poreikį, rodo, kokia įvairi ir taki šiais laikais gali būti meilė. Svarbus aspektas M. Kavtaradzes  kūryboje yra tai, kad režisierė nesistengia postringauti istorinėmis temomis apie kitų laikų žmones su dėl kartų skirtumo sunkiai apčiuopiamu mentalitetu, jos filmų personažai visuomet panašaus amžiaus kaip ji pati. Tai leidžia režisierei kurti asmeninį santykį su tema, priartinant veikėjų išgyvenimus prie žiūrovo. Nelengva nuvalkiotą ir kartais pernelyg buitišką meilės temą rišliai ir išskirtinai artikuliuoti vaizdais, tačiau M. Kavtaradze, būdama ir talentinga scenaristė, atranda nekonvencinę siužetinę prieigą – jaudinančią perspektyvą mums pasiūlo iš pirmo žvilgsnio nesuderinami poros santykiai tarp bohemišką gyvenimo būdą išpažįstančios šiuolaikinio šokio šokėjos Elenos (Greta Grinevičiūtė) ir aseksualaus vertėjo iš gestų kalbos Dovydo (Kęstutis Cicėnas). 

Poetinę filmo estetiką kuria stambiais planais nufilmuoti personažų veidai, šešėliuose ir saulės spinduliuose skęstantys bendri planai, taip pat unikalaus žavesio filmui priduoda sprendimas jį filmuoti 16 mm kino juosta. Stebint svaiginančias, meilės iš pirmo žvilgsnio sukeliamą skrydžio pojūtį įvaizdinančias šokio scenas, kurių filme netrūksta, apima neapsakomas pakylėjimas. Pasiklydus pagrindinių personažų santykių galvosūkyje, šokio scenose kuriama ypatinga lyrinė nuotaika leidžia užsisvajoti, primindama, kad, visų pirma, „Tu man nieko neprimeni“ – filmas, skirtas tyriausiam pasaulyje jausmui. Fantastiškai, subtiliai nufilmuotas Elenos ir Dovydo veidrodinis šokis be žodžių, leidžiant vakarą bare. Nors juntamas fizinis atstumas tarp personažų, nes matome tik Dovydo atspindį veidrodyje, bet nepertraukiamas besišypsančių akių kontaktas ir atkartojami judesiai seka atskirą amžinos meilės sagą. Operatorius Laurynas Bareiša kruopščiai fiksuoja kiekvieną smulkią detalę, pro kameros objektyvą nepraslysta nė vienas ilgesingas žvilgsnis ar ramybės ir pilnatvės kupinas šypsnis. Pirmoje filmo pusėje vis pasikartoja stambūs plaštakų kadrai, tapdami ryšio kūrimo metafora. Būtent stambiais planais L. Bareišos kamera „sugauna“ ir įamžina įsimylėjimą, šio netikėto jausmo protą sujaukiančią prigimtį, susiaurinančią dviejų viens kitam skirtųjų matymo lauką. 

Nors filmas išties kelia pasigėrėjimą sodria pastelinių spalvų palete, charizmatiška aktorių vaidyba ir atmosferą kino salėje įkaitinančia chemija tarp jų, „Tu man nieko neprimeni“ vertinti vien vizualiniu aspektu būtų paviršutiniška. Sakoma, kad gera režisūra ta, kurios nesijaučia. M. Kavtaradze paveikiai konstruoja naratyvą iš ryškių kontrastų, tačiau įnirtingos pastangos, žiūrint filmą, beveik nepastebimos. Elenos ir Dovydo pasivaikščiojimų, gyvenimo kartu scenas nuolat seka kadrai iš jų profesinio gyvenimo: Elenos šokių repeticijos ir Dovydo dainų žodžių vertimai į gestų kalbą tamsiai melsvame fone televizijos studijoje. Jie skirti ne žiūrovų prasiblaškymui tarp romantinių epizodų, o esminio konflikto iškylančio ir poros santykiuose, išryškinimui. Elenos personažas itin kūniškas, impulsyvus, ji savo jausmus geriausiai artikuliuoja per judesį, pavyzdžiui, porai susipykus matome repeticijų salėje šokančią, sukinių svaigulyje ieškančią paguodos Eleną. Jos jausmai nuolat verčiami kūrybine energija. Šiuolaikinio šokio savybės - lengvumas, dinamiškumas, veržlumas ir laisvumas – tampa Elenos charakterio, būties dalimi. Dovydo vertimas iš gestų kalbos yra labiau interpretuojantis veiksmas nei grynas įsitraukimas į emociją. Tam, kad jis galėtų išversti, tarkime, dainos tekstą, būtina sukurti distanciją su verčiamu turiniu, kuris padėtų racionaliai ir teisingai perteikti dainą. Veikėjams susipažinus, Elenos namuose valgant sriubą, Dovydas juokais prasitaria, kad jis – lėtas žmogus. Ir tai puikiausias jo mąstymo proceso, laikysenos apibūdinimas. Ne atsitiktinai šokis tampa personažų pažinties pradžia, savita bendravimo kalba. 

Kurti filmą apie aseksualumą, santykius be kūniškos aistros yra pareiškimas apie meilės formų įvairovę, tačiau kartu ir kvietimas atsiverti pasauliui, neignoruoti fakto, kad yra žmonių, kuriems lytinių santykių tiesiog nereikia. Be abejo, šis filmas vien dėl to tampa dideliu žingsniu pirmyn Lietuvos kino lauke. Tačiau šios temos išplėtojimo filme pritrūko. Galiausiai poros santykiuose Dovydo aseksualumas tapo pagrindu pasukti skirtingais keliais kaip bet kokia kita problema, o vyras liko atstumtas ir nesuprastas. M. Kavtaradze dėmėsį sutelkė į pirmos meilės ir santykių vystymosi, palaipsniui susikaupiančių nuoskaudų, vedančių į išsiskyrimą, naratyvą, tačiau šis pasirinkimas išstūmė aseksualumo problematiką į paraštes ir žiūrovams paliko dar vieną konvencinę meilės istoriją, su kuria lengva susitapatinti, tačiau jokie platesnio pobūdžio klausimai lieka neiškelti.

Dėl dramaturginės linijos vientisumo, norint dar labiau akcentuoti Elenos laisvamanišką būdą, filme atsiranda Elenos vaikystės geriausia draugė Viktorija (Laima Akstinaitė), kuri po mokyklos baigimo įstojo į vienuolyną. Vos keli susitikimai tarp, iš pažiūros, nieko bendra neturinčių moterų leidžia suprasti, kad Elena tiesiog nesutverta monogamiškiems santykiams. 

Kaip ir kituose vaidybiniuose lietuviškuose filmuose, dialogams trūko natūralumo, tačiau tai, matyt, labiau lietuvių kalboje sutinkamų įmantrių sąskambių, fonetikos grubumo problema nei pagrindas abejoti scenaristės ar aktorių profesionalumu. Veikėjų kartkartėmis pasakomi iš rusų kalbos pasiskolinti keiksmažodžiai netrikdė, jais nesišvaistoma, grubūs žodžiai nuskamba ribinėje situacijoje, o ne kasdieniame-buitiniame kontekste.

Filme „Tu man nieko neprimeni“ jaučiama išskirtinai jauki atmosfera. Susidaro įspūdis, kad stebi dokumentinį filmą apie meilės istoriją, įvykusią tarp dviejų žmonių. Šio natūralumo priežastis, matyt, M. Kavtaradzes gebėjimas kurti apie pažįstamą aplinką, be pretenzijų išrasti dviratį. Jei kada esate sutikę gatvėje Gretą Grinevičiūtę ar Kęstutį Cicėną, pripažinsite, kad režisierė filme jų personažų net neperrengė. Taip pat autentikos filmui suteikia kadruose įamžintos lokacijos - „Menų spaustuvė“ ir keli „ikoniški“ barai. Rodant filmą užsienio festivaliuose šis aspektas nesvarbus, tačiau nacionalinio kino lauke „Tu man nieko neprimeni“ dokumentalumas, realistiškas siužeto įvietinimas maloniai jaučiamas.