Animacija. Meinardas Valkevičius. Toks charakteris.

Su Meinardu Valkevičiumi ("Kakė Makė", "Patrikas") susitinkame vėsų rudenio rytą, tačiau jo veide nedingstanti šypsena greitai sukuria jausmą, kad joks oras negali sugadinti nuotaikos, jeigu rengiamės kalbėti tema, kuriai abu jaučiam begalinę aistrą – animaciją. Meinardo pasiekimai Lietuvos animacijos lauke per daugiau kaip dešimtmetį yra įspūdingi. Jis yra vos vienas iš dviejų lietuvių, savarankiškai režisavusių ilgametražį animacinį filmą, ir vos vienas iš trijų, kurie režisavo visą animacinio televizijos serialo sezoną. Jo režisuoti animaciniai trumpametražiai filmai sėkmingai keliauja po pasaulio festivalius. Nemažiau svarbu, kad Meinardas vienuolika metų vadovauja savo animacijos studijai. Taigi, šis lietuvių animatorius savo darbais įrodo, kad turint aiškiai apibrėžtas svajones, tvirtą valią ir, žinoma, truputi sėkmės, Lietuvoje animatoriai gali pasiekti viską. Taigi, trumpai apsikeitę malonybinėmis frazėmis, pradedame pokalbį. 

Pradėkime nuo paprasto klausimo. Koks yra tavo visų laikų pats mėgstamiausias blogiukas? Kodėl? 

Ooo. Blogiukas? Koks netikėtas klausimas... Atsakysiu taip: kadangi mano pats mėgstamiausias filmas yra „Lobių planeta“ (2002, rež. John Musker ir Ron Clements), tai ir pasirinkčiau jo personažą Džoną Silverį... Aišku, dramaturgijos požiūriu, kiek jis ten blogas ir kiek jis geras... Užklupai mane. Tikrai negalvojau, kad klausi apie blogietį. 

Tavo studijai neseniai sukako vienuolika metų. Ar gali trumpai papasakoti, kokie buvo didžiausi iššūkiai bandant suderinti animacijos meną ir verslą?  

Labai geras klausimas ir labai džiaugiuosi, kad jį uždavei. Animacijos studijų Lietuvoje yra išties nedaug ir kad jos gyvuotų 11 metų, tai nedažnas atvejis. Visų pirma, aš visa galva iš pat pradžių nėriau į animaciją kaip fanas, ir verslas atsirado greta fanatizmo. Aš tiesiog negalėjau be animacijos gyventi. Pradžioje dariau daugiausia komercinę animaciją, kadangi ji greičiau įgyvendinama, o ir daugiau išmoksti per gerokai trumpesnį laiką. Bet paraleliai aš kūriau ir trumpametražius filmus, kuriems neprašydavau finansavimo ir tiesiog padengdavau išlaidas iš komercinių projektų gautomis lėšomis. Taigi, pradžioje šis laviravimas buvo gana sudėtingas procesas, bet laikui bėgant žmonių studijoje daugėjo, pradėjom daryti ilgesnius ir didesnius filmus. Žinoma, reikėdavo padaryti dešimtį komercinių projektų, kad galėtum padaryti vieną savo animacinį filmą... Tiesa, pamenu, trečiais metais vos nebankrutavau taip bežongliruodamas, bet, laimei, pavyko atsitiesti. O laikui bėgant, didėjo komanda, atsirado patirtis, pradėjome gauti ir LKC finansavimą. Galiausiai, atsirado net privatūs investuotojai. Taigi, dabar jau lengviau.     

Esi animacijos studijos savininkas ir režisierius, tad kaip vertini naujai paruoštų animatorių įgūdžius bei žinias? Kitaip sakant, jei galėtum ką nors pakeisti animatorių studijų procese, ką darytum kitaip?

Beveik visi animatoriai, kurie dirba mano studijoje, yra savamoksliai. Kai ieškau darbuotojo, niekada nežiūrių į jų CV, viską lemią tik darbų portfolio. Tik iš portfolio galiu pamatyti ar jie moka dirbti su animaciniais personažais, ar sugeba juos atgaivinti. Aš netgi sakyčiau, kad jei žmogus motyvuotas, tai visiškai nesvarbu ar jis mokysis universitete, ar kolegijoje, ar vienas prie kompiuterio. Ir galiu pasidžiaugti, kad kai mes gauname darbuotojų porfolio, tai lygis būna išties aukštas. Nors, aišku, būna - ateina praktikantų iš universitetų ar kolegijų ir matosi, kad jiems visiškai neįdomi ta animacija ir neaišku ką jie ten apskritai veikia. Taigi, viskas galiausiai priklauso nuo žmogaus motyvacijos. 

Esi vos antro lietuviško ilgametražio animacinio filmo režisierius, ir - ne mažiau įdomu - vos trečias lietuvis, režisavęs visą animacinio TV serialo sezoną. Taigi, kaip jautiesi tokiuose rimtuose vaidmenyse?  

Šiaip, viskas ištiko taip greitai, kad net nespėjau sureaguoti. „Kakės Makės“ filmas ir serialas turėjo būti daromas beveik paraleliai, ir viskas vyko tokiais tempais, kad išties atrodė, kad visko įgyvendinti yra neįmanoma. Bet aš supratau, kad tai yra mano šansas. Žinoma, kiekvienas kūrėjas svajoja apie savo ilgą metrą - tarp jų ir aš. Ir kai jis pavyko... Tai gavosi taip natūraliai, kad nesijaučiu lyg nuveikęs kažką tokio „ooo“ ar loteriją laimėjęs. Gi pradžioje kūriau labai trumpus filmus, vėliau – ilgesnį, penkiolikos minučių, ir tik tada ilgas metras. (Meinardas pirmą kartą nustoja pasakoti greitakalbe ir atsidūsta – T. M.) Aš tiesiog įkritau į šiuos darbus tinkamu laiku, sukandau dantis aš, visa komanda taip pat; ir įgyvendinome projektus.  Šiandien kai įsijungiu televizorių, kur galima nuomotis filmus, serialus ir pamatau šalia esant „Žmogų-vorą“ ir „Kakę Makę“, suprantu, kad jau kažko pasiekiau. Jausmas tikrai yra nerealus.

"Meinart" studija sėkmingai įgyvendina kino ir televijos projektus, teikia animacijos paslaugas kitų prodiuserių kino projektų įgyvendinimui. Ar gali apibūdinti esminį skirtumą tarp tokių projektų?

O, taip. Tai yra kardinaliai skirtingos patirtys. Nes kai tu darai darbą kažkam, tu esi tik detalė, kuri yra reikalinga įgyvendinti projektą. O kai darai sau, tu esi variklis, kuris turi stumt, traukti... Tai yra skirtingi dalykai. Plius, kai tu darai darbus kitiems, tu neturi svaraus žodžio galimybės, nors atrodo, kad galėtum padaryti ir daugiau, ir fainiau, bet...  Mes esame prisidėję  prie ilgo ir trumpo metro gamybos, tad turime visokių patirčių ir su lietuviais, ir su užsieniečiais. Taigi, gaminti savo filmą yra kokį tūkstantį kartų smagiau ir linksmiau. Nesakau, kad yra kažkokios blogesnės sąlygos, kai dirbi kitiems, bet tu pildai kažkieno kito svajones, o ne savo. 

Animacijoje - kitaip nei vaidybiniame kine, kai filmas nufilmuotas per keliasdešimt pamainų - projekto režisierius augina savo filmą nuo kelių iki keliolikos minučių per dieną greičiu. Taigi, mano klausimas - kaip tau pavyksta išlaikyti fokusą ir energiją savo animaciniam projektui, kurio vien tik gamybos etapao įgyvendinimas gali trukti metų metus?

Toks mano charakteris, esu tikslo žmogus. Man niekada nepritrūksta motyvacijos, kai žinau, kad yra finišas. Ir pavyzdžiui, „Kakės Makės“ projekte aš net dirbau savaitgaliais, nors iki tol be jokių išimčių, niekada savaitgaliais nedirbu. Taigi, atsiradus galimybei padaryti ilgo metro animacinį filmą aš dirbau nesustodamas – tai buvo 15 mėnesių darbas, kuris visiems, kas yra dirbę su animacija, supranta koks tai nerealiai trumpas laikas. O aš dar buvau šio projekto ir režisierius, ir prodiuseris, tad teko suvaldyti ir kūrybinius, ir vadybinius klausimus. Taigi, su „Kake Make“ apsiėmiau daugiau nei galiu panešti, bet... Aš galiu išgyventi visas negandas, galiu pereiti ugnį ir vandenį, jei žinau, kad finišas yra ten, ir jis yra saldus.

Galiausiai, ar gali pasidalinti kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai?

Galiu pasidalinti užuominomis. Dabar studijoje yra vystomi trys animaciniai projektai. Vienas iš jų yra trumpas metras pavadinimu „TEN“. Antras yra TV serialas „Grow“, ir šiuo metu vystome pilotinę seriją. Galiausiai, vystau naują ilgo metro animacinį projektą apie kurį daug pasakoti dar negaliu, tik pasakysiu, kad mano tikslas yra padaryti filmą, kurį rodytų visame pasaulyje ir kuris pritrauktų į kino sales visų tautybių žiūrovus. 

Ačiū už pokalbį. 

Ačiū tau, kad pakalbinai. 

Asmeninio archyvo nuotrauka, filmų "Patrikas" ir "Kakė Makė" kadrai.