Shorts Critics. Rasti save ir atrasti savus
Agatos Tracevič „Plica Polonica“ primena, kodėl trumpametražių filmų programa „Europos blyksniai“ – vienas laukiamiausių „Scanoramos“ festivalio įvykių.
Plica Polonica – nebūta liga, kamavusi išskirtinai Abiejų Tautų Respublikos gyventojus ir pasireiškusi neiššukuojamu plaukų kaltūnu ant galvos. Kaltūnu pavadintas Agatos Tracevič trumpametražis animacinis filmas, šioje konkursinėje programoje pelnęs geriausio lietuviško filmo apdovanojimą. Perkėlusi plica polonica į dabarties laikus, režisierė subtiliai naudoja kaltūno fenomeną savasties paieškos temai nagrinėti. Tiesa, į kiek daugiau nei septynias minutes telpanti istorija kaltūno neiššukuoja, tačiau nukreipia į jį – ir į mus pačius – supratingesnį bei gilesnį žvilgsnį.
Filmas prasideda pasakos stiliumi. Mergaitė, nepaklausiusi vyresnių tetų perspėjimo, iš smalsumo pažiūrėjo į šulinio dugną. Nežinia, ką tiksliai ji ten pamatė, tačiau nuo tada tapo kaltūnuota. Aplink galvą besidraikantys tamsūs plaukai primena nevaldomą minčių avilį, slegiantį augančios herojės pečius. Kankinama šio raganų prakeiksmo, jau užaugusi mergina neišsitenka tarp keturių savo namų sienų – o šios garsiai piktinasi plaukų šiurkštumu.
Autorės idėją per plaukus perteikti veikėjos abejones, vidinį chaosą, kitoniškumą puikiai išpildo animacija. Gyvas ir judantis kaltūnas, rodos, gyvena savo gyvenimą nepriklausomai nuo šeimininkės. Jis tai susitraukia, tai užima visą kambarį, vaizduojamą kaip ankštą personifikuotą dėžutę, įkūnijančią visuomenės lūkesčius ir normas. Herojė atsigauti gali nebent užlipusi ant stogo, kur nebevaržo sienos, arba vaikščiodama palei upę, kurios vingiai primena Neries vagą Vilniaus mieste.
Plaukuose slypi ir gilesnis istorinis kontekstas. Filmo pavadinimu pasirinktas lotyniškas terminas plica polonica – Baroko ir Apšvietos laikotarpio liga, pasireiškusi plaukų suaugimu į kaltūną. Nors kaltūnas tėra antisanitarinių sąlygų ir utėlėtumo padarinys, to laikotarpio medicinoje buvo kone draudžiama nukirpti susivėlusius plaukus. Tikėta, kad nukirpus juos žmogus gali apakti, apkursti ar net numirti. Laukta stebuklingo pasveikimo.
Kaltūną apipynę mitai ir prietarai taip giliai įsišaknijo į visuomenės sąmonę, kad, kažkuria prasme, net tapo įkvėpimu – tai buvo tiek gydytojų darbo objektas, tiek salono pokalbių tema. Čia norėtųsi dar kartą paminėti, jog plica polonica laikyta išskirtinai ATR regiono liga – net jos pavadinime minima Lenkija. Galima tik spėlioti, kodėl taip nutiko – ar dėl Apšvietos idėjų vėlavimo, ar dėl pagonybės liekanų, bet, manau, nesuklysiu šį fenomeną laikydama ATR savasties išraiška. A.Tracevič, regis, tam paantrintų. Subtilia, pavadinime minima užuomina filmo autorė papildo asmeninio identiteto temą istoriniu kontekstu ir suteikia jai kompleksiškumo.
Atsispyrus nuo filmo pavadinimo kaip istorinės tapatybės ženklo, A.Tracevič sugeba suteikti jam asmeniškumo – tarsi kalbėtume jau ne apie nutolusius istorinius įvykius, o apie daug artimesnius, dar senelių pasakotus prisiminimus. Tai ji pasiekia pasitelkdama užkadrinį balsą, kalbantį jaukiu tonu lietuvių bei lenkų kalbomis. Nors galėtų pasirodyti, kad toks sprendimas neleis sekti ar net suprasti istorijos, nutinka priešingai. Nereikia nė vertimų – regis, užtenka tik pasibelsti į multikultūrišką kolektyvinę savastį, kad viskas būtų suprantama.
„Plica polonica“ finalas šviesus. Pagaliau išdrįsusi nusileisti į ją užkeikusį šulinį, jo dugne herojė sutinka tokius pat kaltūnuotus žmones, primenančius ATR gyventojus. Jie išdidūs, savi ir begėdiškai nekreipiantys dėmesio į savo susiraizgiusius nevaldomus plaukus, tapusius neatsiejama jų dalimi. Stebint juos nejučia suima ypatingas jaudulys, tarsi sėdėtum savojo pasąmonės šulinio dugne – tik čia keistai jauku. Pagaliau išnirus į paviršių, herojė staiga pradeda dainuoti. Iš jos burnos išplaukia lietuviškos ir lenkiškos balsės – Ū, Ų ir Ó. Nors ir skirtingos, jos užrašo lygiai tą patį garsą, veikėjos išdainuojamą kartu su palengvėjimo atodūsiu. Tyras, ramus ir pratisas „ŪŪŪ“ čia nuskamba kaip išsilaisvinimas.
Kaltūnas kaip buvo nesuvaldomas ir neiššukuojamas, taip ir lieka. Septynių minučių tam neužtenka. Tačiau neužtektų ir valandos, nes paprasčiausiai to daryti nereikia. Reikia tiesiog atsigulti ant namo stogo kartu su heroje ir leisti į plaukus painiotis vėjui, dangui bei visiems mažo pasaulio stebuklams.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
