Menas be užfiksuotos istorijos skęsta kompleksuose

Rugsėjo 25 dieną per nacionalinę televiziją debiutavo nauja valandinė kinui skirta laida „25-as kadras“. Bet mano rašinys – ne apie jos privalumus bei trūkumus. Nuostabą laidoje sukėlė iš lietuvių kino profesionalų lūpų vis dar tebeskambantys, rezonuojantys į nesenus šiurkščius puldinėjimus, savotiški naivūs pasiteisinimai: „Ar lietuvių kinas yra? – Taip, lietuvių kinas yra.“

Meno kūrėjai – jautrūs žmonės. Be abejo, jiems padarė nepaprastai negatyvų įspūdį į metų pradžią susikoncentravusios kryptingos bei triukšmingos šoumenų, spaudos prašalaičių keltos nacionalinio kino atakos. Savotišku atsaku joms buvo netikėtai didelio susidomėjimo šalyje susilaukęs festivalis „Trispalvis kinas“. Atrodė, taškas -- reikia eiti toliau, pamiršti nuoskaudas, kurių nestinga nė vieno menininko kūrybiniame gyvenime. Bet „25-as kadras“ rodo, kad nuoskaudos tebegyvos, maža to, jos gali išsirutulioti net į permanentinį nepilnavertiškumo kompleksą, vargu bau padėsiantį ir šiaip nelengvai besiverčiančiam – o kad padėtis sparčiai keistųsi, iš toje pačioje TV laidoje skambėjusių Kultūros ministerijos atstovo Juozo Širvinsko samprotavimų neatrodo -- lietuvių dabarties kinui.

Žvelgiant iš savo kritinės varpinės, mintys sukasi apie vieną iš galimų priešnuodžių liguistai atmosferai. Lietuva aiškiai pribrendo naujos savojo kino istorijos leidybai. 

Ignotas grįžo namo, 1956

Ta mintis užsimezgė, aišku, ne po rugsėjo 25-osios, tačiau ją irgi inspiravo televizija. Pernai LTV-2 kanalo darbuotojos – redaktorė Valentina Paukštelytė ir prodiuserė Rasa Miškinytė – sumanė visa apimančią (kiek tai leidžia tikrovė, nes kai kurių filmų kopijų šalyje net nebėra) senojo, iki 1990 metų, lietuvių kino retrospektyvą, kuri vis dar tebegyvuoja ir kurios minikomentarams buvo pakviestas šių eilučių autorius. Žinoma, tos kelios minutės prieš kiekvieną senyvo filmo seansą teikia ne per daugiausia galimybių analitiniam istoriškam žvilgsniui. O ir pati televizijos specifika lemia, kad esi priverstas gaivinti asmeninius prisiminimus, ieškoti patrauklių potencialiam žiūrėtojui detalių.

(Rizkuodamas nukrypti nuo esminės temos, prisiminsiu telefoninį pokalbį retrospektyvos pradžioje. Pažįstama atsiliepė nenoriai, surūgusiu balsu pasakė kaip tik žiūrinti „r-r-revoliucinį“ retrospektyvos filmą „Ignotas grįžo namo“. Kas tau trukdo išjungti, naiviai pasidomėjau ir išgirdau nuoširdų šūksnį: „Tai kad įdomu!“)

Žinoma, rengiantis kiekvienam eilinio lietuvių filmo pristatymui, tenka knistis ne vien asmeniniuose archyvuose, bet ir tuose istorinio pobūdžio leidiniuose, kurių ir anoje, ir šioje Lietuvoje, pasirodo, buvo išleista ne taip jau maža.

Iki šiol neprarado vertės Marijanos Malcienės, kurią laikau tarsi netiesiogine savo mokytoja, „Lietuvos kino istorijos apybraiža“ (1974). Ji parašyta, meistriškai laviruojant tarp niūrių laikmečio reikalavimų ir dažnai juos apeinančios įžvalgios meninės analizės. Pastebėkit, net pavadinime – ne „Tarybų Lietuvos“, o tiesiog Lietuvos, nenuolankaus – ir geriausiuose kino pavyzdžiuose – krašto vardas. Gaila, kad išplėstame knygos variante rusų kalba „Kino sovetskoj Litvy“ (1980) – daugiau tų autorės nuolaidų cenzūrai, net pavadinimas pakito ne į gera. Bet tai įmanoma suprasti ir paaiškinti ne vien Leningrado „redaktorių“ pastabumu, o ir pasikeitusia epocha: pagrindinė pirmosios knygos medžiaga – 7-asis dešimtmetis su jo ideologinėmis nuolaidomis, „atšilimas“, leidęs pasirodyti ir reikšmingiems lietuvių kino darbams, ir pirmosios M.Malcienės knygos analitiniam laisvumui, o sąstingio speigas, kada buvo leidžiama antroji, negalėjo neuždėti antspaudo ir jai.

O vis dėlto, sklaidydamas net ir knygą „Kino sovetskoj Litvy“, jauti, kad autorė – pirmiausia meno žinovė. Tuo tarpu 1981 metais Lietuvoje išleistas straipsnių rinkinys „Lietuvių kino menas šiandien“, tarsi privalėjęs apibendrinti naują nacionalinio kinematografo dešimtmetį, dažniausiai liko sausos faktologijos kratiniu, dar padabintu įvadiniu „partinio vadovo“, taip pat sėkmingai galėjusio rašyti ir apie melioraciją, ir apie plytų pramonę, straipsniu. Nežinau, kaip šią knygelę šiandien vertina kiti jos profesionalūs autoriai, o man dėl straipsnio apie to meto mūsų dokumentiką paprasčiausiai gėda.

Kitą istorinio pobūdžio knygelę „Ekrane ir už ekrano“, šiandien, kaip sužinojau, tapusią bibliografine retenybe, tuomet egzistavęs Kultūros ir meno institutas leido jau naujoje Lietuvoje, nelengvais 1993 metais. Ta pati straipsnių rinkinio forma, kaip man atrodo, šįkart nesukliudė bendram neoficioziniam požiūriui į lietuvių kino persilaužimo metus – ne itin politizuotam, naudojančiam pasaulyje, o ne vien „socialistinio realizmo“ erdvėje priimtus estetinius kriterijus. Prisimenu tikėjimo atmosferą, gaubusią knygos gimimą. Nors kai kuriuose puslapiuose čia jau buvo girdimos pranašiškos būsimojo „kino skurdo“ (Rūta Oginskaitė) nuojautos, vien tai, kad įžanginio straipsnio (Živilė Pipinytė, „Lietuvių kino integracija į tautinę kultūrą“) pavadinime naudoti iki tol draustini žodžiai, teikė gražių vilčių.

Žydrasis horizontas, 1957

Taigi Lietuvos kino istorijos faktinė medžiaga minėtais keturiais leidiniais – objektyviau ir ne – buvo aprėpta tik iki kokių 1991 metų. (Nenorėdamas plėstis, čia specialiai neminiu dar ir pavienių monografijų apie populiariausius mūsų kino kūrėjus, dažniausiai leistų Rusijoje.) 1999-aisiais pasirodęs įspūdingas Vytauto Mikalausko tomas „Kinas Lietuvoje“ jau paantrašte „Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno“ išsklaidė naujos istorijos lūkesčius. Taip, tai nepaprastai kruopščiai parengta, bet gal ne tiek nacionalinio kino meno raidos, kiek lietuvių kinofikacijos studija. Užsimenama apie ikikarinės Lietuvos kronikas, mėgėjiškus vaidybinius darbelius, bet viskas baigiama 1957 metų „Žydruoju horizontu“, nebent formaliai – juostą kūrė vien tik lietuviai – galinčiu būti ta džiugiąja Pradžia.

„Kinas Lietuvoje“ – knyga savo vietoje, jeigu ją vertinsime pagal paties autoriaus užsibrėžtus uždavinius. Būtų labai reikalingi ir net du neseniai  pasirodę filmografijos žinynai, tačiau abu, nepaisant įdėto darbo, turi ir esminių trūkumų. Ir pūdinės knygos „Lietuvių filmai. 1990 – 2002“(2002), ir kuklesnės „XX a. lietuviški vaidybiniai filmai“ (2003) sudarytojai momentais lyg pamiršta, kad filmografija, – taip pat mokslas, bet kokių rimtesnių istorinių kino meno tyrinėjimų pagrindas. Pirmąją, pretenduojančią į pilną išsamumą, labai nuvertina principų painiava, sunkiai atskiriant, pavyzdžiui, kino ir televizijos filmus, nesuteikiant bent elementarios informacijos apie kūrėjus. Aiškesnė antroji, bet ji, kaip ir „Lietuvių filmai...“, deja, kenčia nuo klaidų pertekliaus, filmografiniuose leidiniuose tiesiog neleistinos. Kaip galėsiu vėliau pasitikėti „XX a. lietuviškais vaidybiniais filmais“, jeigu, rengdamasis minėtai LTV-2 retrospektyvai ir krustelėjus abejonei, tik pasikalbėjęs su, laimė, pažįstamu aktoriumi, atstatai faktinę tiesą: kas gi juostoje „Kur iškeliauja pasakos“ iš tikrųjų vaidina meistrą Gelažių? 

Vis dėlto mūsų kinui šiandien labiau reikia ne pedantiškos filmografijos, kuria, kiek girdėjau, pagal savo profilį žada užsiiminėti – gal labiau apgalvotai, kruopščiau, nei iki tol -- ir šioji interneto svetainė, o naujo įvertinimo, kas už tų faktų slypi. Dar leidinyje „Ekrane ir už ekrano“ konstatuota: „Lietuvių kinematografijos faktinė realybė (...) prašyte prašosi naujos interpretacijos, tačiau devintasis nacionalinio kino dešimtmetis, kai spaudoje paplito populiarūs kino žurnalistikos žanrai, nebuvo net ir tinkamai užfiksuotas“.

Tai rašyta apie 1992-uosius metus. Prisidėjo dar geras dešimtmetis, per kurį Lietuvos kinas smarkiai pakito, – ir dėl atsiradusių skirtingų gamybos sąlygų, ir dėl kūrėjų kitų, nei sovietmečiu, interesų, ir dėl net dviejų naujų lietuviškosios kino režisūros kartų, šiandien ir lemiančių mūsų kinematografijos veidą. Padrikos spaudos publikacijos dar labiau pakrypo į paviršutiniškas filmavimo ar kūrėjų gyvenimo įdomybes. Specialus lietuvių kino kursas nėra dėstomas nė vienoje šalies aukštojoje, net ir meninio profilio mokykloje; jo nuobiros nebent įtraukiamos į bendrus kursus, kuriuose lietuviškąją aiškiai stelbia labiau išsivysčiusios pasaulio kinematografijos. Geras pagrindas odioziniam, neatsakingam, kino žmonių dvasią pakertančiam erzeliui: tai yra tas lietuvių kinas ar ne?

Nauja Lietuvos kino istorija irgi savaime neišspręstų jo dabarties problemų, bet padėtų bent jau morališkai, iš nūdienos pozicijų apibrėžtų nacionalinio kino vietą mūsų kultūroje įvairiais jos raidos etapais, gal savaip apsaugotų menininkus nuo žeminančios būtinybės įrodinėti savo egzistavimą bei jo būtinybę. Tam esame pribrendę. Tik kas imsis? Ir kas padės?