Po premjeros. Akcija ekrane: aš pabandysiu

„Modernus butas“ prasideda trumpu grąžto garsu. Tokiu trumpu ir aktyviu, kad lengva jį supainioti su elektrinės gitaros garsu, kai tą garsą išgauna menininkas Dainius Liškevičius per eglutės nupuošimo ritualą. Nes tai Dainiaus Liškevičiaus filmas apie jo butą ir jo šeimos ritualus, o vienas tų ritualų – įsijungti elektrinę gitarą, braukti per jos stygas ir supjaustyti kalėdinę eglutę, atėjus Trijų karalių dienai. „Scanorama“, šiemet parodžiusi vaidybinius filmus apie Salvadorą Dali ( Quentino Dupieux absurdo komedija, pseudobiografija „Daaaaaali!“) ir Edwardą Munchą (Henriko Martino Dahlsbakkeno „Munchas“, kur norvegų dailininką skirtingais jo gyvenimo etapais vaidina keturi aktoriai), Wimo Wenderso 3D dokumentinį filmą apie vokiečių menininką Anselmą Kieferį („Anselmas – laiko gaudesys“), logiškai įkomponavo į programą ir lietuvių menininko pilnametražį dokumentinį debiutą, kurį prodiusavo „Just a moment“.  

Bus pakankamai daug grąžto, bet septyniskart daugiau elektrinės gitaros, taigi ir „liūdno bei slapto susidorojimo su leisgyviu eglutės kūnu“, vykdavusiu tuose namuose septynerius metus, kol augo vaikai. 2007 metais, 2008 ir taip toliau. Šiame filme Dainius Liškevičius pasakoja, kokias menines akcijas jis kūrė savo bute, įtraukdamas visą šeimą – žmoną, du sūnus ir kartais katę, o tos meninės akcijos lietė ir paties buto erdvių kaitą kūrybos vardan. Menininkas viską dokumentavo – įamžino filmuodamas ir ryžosi iš tų archyvų daryti kiną. 

Savo kūrinio epigrafui Liškevičius pritaikė kinų kilmės britų menininkės Christine Chang Hanway citatą apie tai, kad ji linkusi galvoti apie žmonių namus kaip apie jų pačių muziejus (I always like to think of people’s homes as museums of themselves). Tarsi įžanga į „Modernų butą“ skamba ir paties Liškevičiaus kreipimasis į publiką, jog sunku dabar viską papasakoti iš laiko perspektyvos, nes visgi daug metų praėjo, „beeet… aš pabandysiu“ taria jis ir ryžtingai stojasi nuo geltono fotelio. Kadangi kamera nustatyta fiksuoti sėdintį žmogų, atsistojęs jis lieka be galvos. Simbolika ar atsitiktinumas? Koncepcija įžangai ar... 

Daug tų įėjimų į filmą, įžangų, užuominų, simbolių. Kad ir tas – taipogi filmo pradžioje – su balandžiu, įskridusiu į remontuojamą butą, kur baldas apdengtas plėve, o buto šeimininkas su apsauga nuo dulkių ant veido. Viename iš priešpremjerinių interviu filmo autorius įvardijo paukštį kaip amžiną miesto gyventoją, o žmones – kaip laikinus. Suprask, balandis gal veržėsi ten, kur buvo pratęs būti amžiais, tačiau buvo išprašytas ir štai dabar tupi išmestas iš buto anapus lango rėmo, plaka sparnais stiklą ir nesupranta – kodėl jis lauke, o tas dvikojis viduj. Gal. O kai pro langą žvelgsime į lėtai lėtai operatoriaus Viliaus Mačiulskio nufilmuotą miesto stogų panoramą, lydimą dramatiškos Lino Rimšos muzikos, virš tų stogų tolumoje pastebėsime skrendant vieną kitą paukštį. Bet jei nebūsime girdėję priešpremjerinio interviu, kažin ar sureikšminsime įžiūrėtus paukščius.

Po to kaip anonsai mirgės kadrai iš dokumentuotų akcijų, kurias išsamiau Liškevičius parodys filmui vystantis. Ir tik tada, kai būsime žvilgtelėje į butą – filmo herojų – įvairiais rakursais ir laikais, bus tas kadras, kur Liškevičius atidaro duris neva žiūrovams, kviesdamas: „Prašom užeikite, aš jums aprodysiu mūsų butą“. Ligtoliniai „Modernaus buto“ epizodai ir įspūdžiai jau turėjo būti perspėję ir net užgrūdinę žiūrovą, kad jis nesitikėtų šiame seanse architektūrinės ar glamūrinės ekskursijos po menininko namus. Kad nesitikėtų ir filmo, kuriame kažkas bus atskleista ir tuo praturtinta žiūrovo emocinė patirtis. Kad nebus nė su kuo tapatintis, matuotis, lygintis. Nebent svarstyti, ar aš, žiūrintis šitą vaizdų seką ekrane, galėčiau gyventi bute, kuriame ištisai viskas keičiama, perstatoma, ardoma, pakabinamas hamakas skersai kambario, išpjaunama kvadratinė skylė svetainės grindyse. Betgi tai menininko butas ir meninės akcijos jame. Neprisimatuosi tokio gyvenimo būdo, nebent pasigėrėsi ar nusistebėsi absoliučiu menininko šeimos susiklausymu, visos šeimos aktyviu ir džiugiu dalyvavimu tuose perstatymuose.

Kino teatre, kitų filmų kaimynystėje „Modernus butas“ yra keistas darinys. Keista net ir kalbėjimo maniera, kuria savo kūrinyje prabyla Dainius Liškevičius – jis iš ekrano bendrauja su žiūrovais tarsi gidas ar paskaitininkas. Pats „Modernus butas“ visa savo esybe šneka kita kalba nei kinas, jam nerūpi pasakojimas ir jo ritmas, arba rūpi, bet kažkaip kitaip, pagal nepažįstamą kino teatre logiką. Jis gali pradėti temą ir nukąsti ją (nuoroda į kupolą toli už lango – choralinės sinagogos stogą – ir gretimą namą kaip irgi buvusį maldos namais, bet iki karo, taigi iki karo ir ten, kur dabar modernus butas, gyveno žydai, „tačiau karas viską pakeitė“. Ir... kas toliau? Toliau tęsiasi meninių akcijų dokumentavimas). 

Į kino filmų srautą „Modernaus buto“ neįpaišo ir ilgi meditatyvūs Viliaus Mačiulskio kameros žvilgsniai – tie vaizdai už buto lango, Vilniaus stogai žiemą ir kitais metų laikais. „Modernus butas“ tiesiog yra kito srauto, kito konteksto kūrinys – menininko filmas, kuriame jis surinko savo ne kino ekranui skirtų kūrinių filmuotus dienoraščius. Tai Dainiaus Liškevičiaus meninių akcijų, kurtų namuose, antologija. Galerijų aplinka būtų artimesnė, supratingesnė šiai į kino festivalį patekusiai menininko akcijai. Bet menininkas pabandė.

Filmo kadrai iš "Scanoramos" archyvo.