Po premjeros KP. Filmas kaip mediumas („Johatsu“)
Vaikystėje turbūt dažnas esame girdėję klausimą: kokią galią norėtum turėti, jei būtum super herojus? Tarp atsakymų vienas populiariausių būdavo: „galimybė būti nematomam“. Žmogų, tą linkusią į eskapizmą būtybę, visada traukė įvairūs pabėgimo ir išnykimo būdai – svaiginamės norėdami pabėgti nuo sąmonės ir minčių, o dažnas svajojame tiesiog imti ir pakeisti tapatybę, pradėti viską iš naujo, atsisakyti to, kas duota. Kad galėtume ištrinti savo pėdsakus ir (galbūt) ištaisyti praeities klaidas. Ar tiesiog gyventi be susikurto gyvenimo šešėlių ir nešamos naštos. Daug filmų ir serialų yra sukurta apie galimybę pakeisti tapatybę – vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą. O kur dar visa mistinė liudytojų apsaugos sistema... Kiek daug krūvio tenka paso duomenims – lyg jų keitimas galėtų pakeisti likimą. Juk savo veidą ir patirtis vis tiek nešiojamės su savimi.
Vaidybiniame kine debiutuojančio Nerijaus Mileriaus ir Linos Lužytės duetas tapatybės ir išnykimo fenomeno temų imasi pasitelkdami hibridinio kino formą – supina detektyvo ir trilerio žanrus į vieną veiksmo ir kontempliacijos kupiną kokteilį. Stebime kaip morge dirbanti Lina, kurią vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė, pasineria į pranykusio (o galbūt nenorimo rasti) Sauliaus Vilko paieškas. Iš pažiūros Linos gyvenimas – puikus. Tik nuobodus, o nuobodulys žadina norą kažkaip jį nugalėti. Tad netikėtai pasitaikiusi proga išsiaiškinti tiesą, Liną nuveda į paieškas, kurios jos ramią rutiną paverčia visišku trileriu, kuris yra hiperbolizuotai kinematografiškas.
Gal nesuklysiu teigdama, jog itin trileriškai filmo antrai pusei daugiausiai įtakos turėjo Nerijaus Mileriaus žvilgsnis. Jei filmo pradžia plaukė gana lėtai, leido gyvenimui tekėti lyg pripažįstant jo kasdienišką absurdą (jaučiama Linos Lužytės, pasižyminčios subtiliu žvilgsniu, ranka), tai antra dalis – pagreitintas veiksmo filmas, su visomis žanro klišėmis. Čia turime ir naktį gatvėje į savo automobilį žmones įsimetančius banditus (kaip ir Lina, ieškančius Sauliaus Vilko), turime ir fizinio smurto, bandymų gelbėtis ir pabėgimo. Smurtas čia – pabrėžtinai žiaurus ir net performatyvus – banditai, atrodo, muša ir savo tardymus atlieka labiau ekranui, negu tam, kad tikrai išgautų kažkokią informaciją. Lyg režisieriai kiekvienu kadru bandytų priminti, jog čia – kinas, čia kuriami atskiri pasauliai su savo atskiromis taisyklėmis.
Ryškiausias antroje filmo pusėje yra užkoduotas „metajuokelis“ – vieną iš banditų vaidina Mindaugas Papinigis, kuris yra tapęs savotiška lietuvių komercinių veiksmo filmų kliše (jį matome bene kiekviename Emilio Vėlyvio filme). Jo demonstratyti vaidyba, kartais iš bendros pasakojimo logikos iškrentantis sakomas tekstas atrodo lyg nuoroda į patį žanrą, į jo kitus vaidmenis. Man atrodo, kad toks prieigos prie aktoriaus ir jo personažo būdas suveikia.
„Johatsu“ personažai, kad ir kas jie bebūtų, visada yra apmąstymo būsenose. Išskyrus Lauryno Jurgelio vaidinamą Linos vaikiną Tomą, iš kurio, panašu, visas galimas gylis yra atimtas specialiai ir jo personažas nuredukuotas iki paprasto, susirūpinusio vaikino, lyg bandant sukurti atsvarą kitų personažų bandymui mąstyti ir ieškoti. Daugiausiai filosofuojantys čia – Dainiaus Gavenonio ir Mindaugo Papinigio kuriami banditai. Jiems rūpi tapatybė, jiems rūpi žmogaus vardas, jiems rūpi, kuo tu jautiesi šią akimirką esąs. Tai toks prieštaringas filmo momentas, kai pagrindinė personažė peno apmąstymui gauna būtent pakliuvusi į pavojingą situaciją ir klausydamasi blogiukų monologų.
Personažai „Johatsu“ konstruojami ne kaip žmonės, o kaip idėjos, įgavusios žmogaus kūną – daugiau čia kalba tekstas ir jo turinys, nei personažų veiksmai ar veido mimikos. Kartais net ištinka toks keisto nejaukumo jausmas – lyg Lina būtų vienas žmogus, o visi aplink ją esantys – iškamšos, kurioms svarbu pasakyti mintis, padėsiančias jai pereiti į kitą misiją. Beveik neabejoju, kad toks įspūdis kuriamas sąmoningai.
Lipdydami filmą-hibridą režisieriai nevengia įžengti į eksperimentinio kino teritoriją. Nerijaus Mileriaus ir Linos Lužytės kuriamą vaizdų pasaulį galima perskaityti kaip komentarą apie žmogaus sąmonę arba kelionę per ją. Ir čia svarbus filmo tempas, kuris iš pradžių – ramus, lėtas, artimas gyvenimo tėkmei, o galiausiai tampa pulsuojančiu. Taip ir patys vaizdai – iš šviesos einama vis tamsyn, kol galiausiai pasiekus kulminacinį tašką objektų ir žmonių kontūrai išsilieja, daugina patys save ir viskas virpa, tęžta. Lyg per minčių ir streso pragarą perėjusi sąmonė, iš komforto zonos pabėgusi į nežinomybę ir ieškojimus, patenka į lengvo išprotėjimo būseną. Tokią, po kurios galbūt tikrai atsiranda poreikis naujai tapatybei, nes patyrimai nebesutelpa į senąją ir norisi restarto, nusinulinti.
Žiūrint „Johatsu“ natūraliai kyla asociacijos ir su filosofo, scenaristo Kristupo Saboliaus ir režisieriaus Igno Jonyno dueto kurtais filmais – „Lošėju“ bei „Nematoma“. Pirmasis imasi reprezentuoti ypatingą žmogiškojo žiaurumo aktą (iš žmonių gyvybių lošiantys paramedikai), o antrajame tarp televizijos pasaulio ir kriminalinių aktų papuolę veikėjai irgi yra labiau idėjų kūniška manifestacija nei tiesiog veikiantys personažai. Ir „Johatsu“, ir šie du filmai yra mediumai, per kuriuos kino priemonėmis filosofai, tapę kino kūrėjais, imasi analizuoti žmogaus pasąmonėje slypinčio žiaurumo apraiškas – užkoduotas mituose, kituose kino kūriniuose. Pasakyti bandoma daug ir tikslingai, tik toje gausoje ir bandymuose nuskaityti visus kodus gali pasimesti pats filmo „filmiškumas“ – pasidaro pernelyg „meta“. Daliai žiūrovų reikia būtent to kodų pasaulio – paprasto stebėjimo nebeužtenka.
