Po premjeros KP. Atgauti tikruosius save ("Murmančios širdys")
Susvetimėjimas ir bandymas pabėgti nuo savęs yra įsirėžęs į šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Dažnas yra atitrūkęs nuo bendruomenės ir užsidaręs savo mažame „darbas-namai“ pasaulyje, kuriame ryšiai išnykę, o mintys pildomos turiniu iš interneto platybių. Kad tik nereikėtų būti čia ir dabar, kad tik nereikėtų būti susijus su kitu, kad tik nesusitikti su tikruoju savimi. Bet galbūt tam, kad pradėtum vertinti gyvenimą, reikia, kad kažkokia jėga leistų tapti bendruomenės dalimi?
Apie tokią vyrų bendruomenę, kurioje sau prieglobstį ir supratimą atranda nuo priklausomybių sveikstantys ar psichinių sunkumų turintys žmonės, pasakoja režisierius Vytautas Puidokas dokumentiniame filme „Murmančios širdys“ (premjera įvyko festivalyje „Kino pavasaris“).
Mažame kaimelyje įvairaus amžiaus, su skirtingomis patirtimis, bet norintys išgyti, atgauti tikruosius save, priimami į atvirą Žano sodybą. Joje vyksta pats tikriausias gyvenimas – be miestietiškų privalumų, itin kukliomis sąlygomis, patiems dirbant žemę, prižiūrint karves bei atliekant kitus ūkio darbus. Stiprybės semiantis tikėjime. Viską darant savo rankomis ir įsižeminant, be jokių blaškančių priemonių.
V. Puidokas vaizdais pasakodamas apie šią bendruomenę sugeba išlaikyti balansą tarp atstumo ir intymumo – gyvenimas fiksuojamas pernelyg į jį nesikišant, išlaikant pagarbų atstumą ir lyg susilaikant nuo vertinimų. Kviečiant žiūrovą pačiam įvertinti, kas vyksta prieš jo akis. O vyksta vienu metu ir daug, ir mažai.
Pagrindiniu „Murmančių širdžių“ veikėju tampa nelabai pritampantis bendruomenėje keturiolikmetis Matas, kurį gyvenimas blaško į visas puses. Operatoriaus Lino Žiūros kamera, atrodo, stengiasi pagauti kuo daugiau jaunuolio mimikos. Matas dažnai rodomas stambiu planu arba lyg šiek tiek iš pasalų, kad padėtų žiūrovui kuo labiau atverti palikto ir, akivaizdu, dėl to daug pykčio savyje slepiančio paauglio vidinį pasaulį. Ir galiausiai „Murmančios širdys“ tampa pasakojimu apie Mato transformaciją (kad ir dalinę) ir troškimą būti priimtam.
Labai vertingi kadrai, kuriuose užfiksuotos akimirkos tarp Mato ir jo bendraamžio, Žano sūnaus Mykolo. Purvinoje ir brutalioje poetikoje, mėšlu, šienu, purvu, skurdu ir gyvūnų teisių gynėjams išties nepriimtinų gyvenimo vaizdų momentuose atsiveria ir šviesa, ir žaismingumas, ir gydanti ryšio galia. Lyg atsvara ūkio darbams, sunkiai kasdienybei tampa vasaros maudynės žaidžiant ir „varant velnius“, pasivažinėjimas dviračiu ir pašnekesys, kai galima tiesiog kalbėtis, be priekaištų ar komentarų. Būti ir jausti artumą, net jei ir esi kitoks.
Svarbią vietą „Murmančiose širdyse“ užima tikėjimas, kuris tampa ramsčiu, padedančiu bendruomenės nariams ir Žanui išlikti ištikimiems prieš save ir nepaslysti. Bendruomenėje atsidūrusieji daug meldžiasi namie ir bažnyčioje, diskutuoja apie Dievo dovanas ir mokymus, kurie veda į dėkingumą ir gebėjimą vertinti tai, ką turi. Ir maldos, ir jomis išreikštas tikėjimas suskamba daug stipriau, kai jį lydi neišblizginta, neprabangi aplinka. Bažnyčia, kurioje lankosi vyrai, sodyboje kabantis kryžius, Jėzaus paveikslas – visa be jokios pompastikos, lyg primenant, kad tikėjimo stiprumas nepriklauso nuo išorinių turtų. Kaip sako Žanas, reikia viską priimti atvira, o ne murmančia širdimi.
Atrodo, kad šia stebimąja dokumentika V. Puidokas geba paliesti žmogiškumo šerdį ir parodyti receptą, kaip ją išsaugoti. Jautriai pasakodamas vadinamųjų „autsaiderių“ istorijas, režisierius tuo pačiu geba išryškinti tai, kas daro juos žmonėmis – jų netobulumą, norą būti geresniems, siekį išgyti ir grįžti į gyvenimą. Ir matant aplink tvyrantį purvą, kuriame klimpsta karvės, pjaunamas malkas, spaudžiamą sūrį, kasdienį fizinį darbą ir prakaitą, atrodo, jog stebime grynąją gyvenimo poeziją. Brutalią, pilną mėšlo, bet vis tiek poeziją (nes toks tas stebinčiojo žvilgsnis!). Ji yra lyg vaistas nuo nedėkingumo ir ribotumo, nuo baimės patirti tikrą, nepalengvintą gyvenimą.
