Po premjeros KP. Apie bendrystės prasmę

Dabar madinguose tyrimuose apie ilgaamžiškumą ir mėlynųjų zonų paslaptis vienu pagrindinių akcentų tampa bendruomenė. Nežinia, kaip dėl ilgaamžiškumo (nors glaudūs ryšiai ir bendros veiklos neabejotinai prisideda prie ekrane matomų herojų, ypač vyresnių, gerovės), tačiau išsaugotu bendruomenės jausmu, Pievėnų kaimas išties gali pasigirti. Net jei dalis gyventojų sugrįžta vos kelis kartus per metus. Manau, kad čia iš dalies slypi ir atsakymas į po filmo premjeros nuskambėjusį klausimą, kodėl pievėniškiai vieninteliai Lietuvoje (ir Europoje?) dar yra išsaugoję Velykų nakties sargybos - improvizuoto vaidinimo, kai „kareivėliai“ vakarinių mišių ir nakties metu tikinčiuosius ir kryžių turi apsaugoti nuo rimtį drumsčiančių persirengėlių, tradiciją. Kaip kitaip kas nors sutiktų leistis į tokią avantiūrą? Apie tai - Pievėnus, jų bendruomenę ir tradicijas - ir yra naujausias režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.

Filmo pradžioje Pievėnai išnyra iš chrestomatinio lietuvių dokumentikos rūko, o kitaip turbūt ir nepritiktų. Vienintelis toks kaimas ir unikali jo naktis. Erdvė, lyg tarp realios ir kartu mistinės, ritualizuotos, kaip ir veiksmas – tarp švento ir kasdienio. Tarp sacrum ir profanum, kaip sako filmo pavadinimas. Tik priešingybės čia kitaip, nei galėtum tikėtis, susijungia į visumą ir viena kitą papildo.

Po įžanginių poetinių kadrų, po gatves pustomo sniego ateina laikas buičiai. Operatorius Mindaugas Survila žvelgia į Pievėnų gyventojų kasdienybę, o šie savo ruožtu, regis, visai nepastebi šalia jų pastatytos kameros. Akivaizdu, kad filmo kūrėjų žvilgsnis visų pirma ir krenta į glaudžius bendruomenės ryšius. Vis sugrįžtama į kaimo parduotuvę, gal net vienintelę. Pardavėja čia - ir draugė, ir (kaip ir kiti komiški filmo kadrai, gimstantys iš nesuvaidintos realybės) improvizuotas taromatas. Kaip ir klientai - ne tik pirkėjai, bet ir pagalbininkai, greta apsipirkimo padedantys atnešti malkų parduotuvės patalpoms pašildyti. Keletas juokelių, šiek tiek natūrinių mainų, ir graži jų bendrystė gyvuoja toliau. Savo draugystę puoselėja ir keturios garbaus amžiaus damos - nors prieš kamerą jos susėda gimtadienio ir Velykų progomis, nesunku įtarti, kad laiką kartu jos leidžia gerokai dažniau, nei tik per šventes. Veidų filme daugėja, o visų jų draugystę apvainikuoja pagrindinis filmo akcentas – paruošiamieji darbai ir Velyknakčio vaidinimas. Nuo Velykų ryto pusryčių organizavimo, kuriame nepamirštama atsižvelgti į visų poreikius (ak, tas jaunimas, nebevalgantis vyniotinių!), iki aktorių surinkimo naktiniam pasirodymui. Ir kai dažnas nepasakytų net savo kaimynų vardų, pievėniškiai tvarkingai skambina kaimo jaunimui - vienam po kito. Tiesa, kartu filmo kūrėjams pavyksta užfiksuoti ir kone istorinį įvykį - pirmą kartą Pievėnuose „kareivėlių“, kuriais visada būdavo vyrai, būrį papildo keturių merginų komanda. Pasaulis nesugriūna, o tradicija, prisitaikanti prie besikeičiančio pasaulio, sėkmingai tęsiasi dar vienerius metus.

Filmo kūrėjai nesirenka vieno pagrindinio personažo. Nors, kaip ir reikalauja dramaturgija, vieni kadre užsibūna ilgiau ir šviečia ryškiau - keturios draugės, pardavėja, žodžio nepratariantis, bet atkakliai savo melodiją repetuojantis birbynininkas ar baltas juosteles prie kelnių siuvanti moteris, kurios pasirodymas gal ir trumpas, tačiau dėl visą ekraną užpildančios charizmos - sunkiai pamirštamas. Bet kamera sustoja ne vien ties jais, kartu ji išglosto kitus į akiratį patekusius veidus - žaidžiančių vaikų, „kareivėlių“, muzikantų ir tų, kurie tiesiog atvyko į mišias.

Filmas, savaime suprantama, yra ir apie daugelio užmirštą Velyknakčio tradiciją bylojantis dokumentas. Tačiau jis nevirsta edukaciniu pasakojimu, užtenka trumpos tekstinės įžangos filmo pradžioje - patiems pievėniškiams viskas atrodo savaime suprantama, o papildomų klausimų uždavimas tik trikdytų natūralią jų bendro pasiruošimo eigą. Atėjus Velyknakčiui filmo nuotaika keičiasi. Pasibaigia chaosas, ateina mišių ir vaidinimo metas, laikas tampa klampus, nakties erdvė - kiek pasakiška, ir kažkurią minutę, garsams nutilus, „kareivėliams“ vis dar budint, pasirodymas iš karnavališko virsta sakraliu.

„Sacrum ir profanum Pievėnuose“ yra ne tik apie tradiciją. Ji neegzistuotų be tų, kurie organizuoja, vaidina ir kasmet atvyksta stebėti, nori čia būti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, ir šiame bendrystės rituale vis dar mato prasmę. Lyg šios sunkiai paaiškinamos jėgos patvirtinimas filmo finale kūrėjams Velykų rytą pasirodo kamanė - gamtos pabudimo stebuklas įvyko.