Atgarsiai. Filmas kaip muziejaus stalčius

Mindaugo Meškausko dokumentinis filmas „Archyvų detektyvas“ (studija „Era Film“) sostinės kino ekranuose pasirodė tyliai, beveik nepastebimai, o siekė papasakoti neįtikėtiną atradimą – fotomenininko Antano Ingelevičiaus (1892 – 1947) negatyvų ir pačios asmenybės, prieš keletą metų dar negirdėtos.

Istorijų namuose 2022 m. vykusi Ingelevičiaus fotoparoda prilygo sensacijai, nes Nacionaliniame muziejuje buvo netikėtai atrastas beveik septynis dešimtmečius saugotas ir netyrinėtas jo stiklinių negatyvų archyvas. Muziejininkė Vitalija Jočytė pasmalsavo, kas galėtų būti tuose retai atidaromuose muziejaus archyvo stalčiuose, muziejaus fotografas Algirdas Juodis jos prašymu padarė ne tik kontaktus, bet ir atspaudus, tada įsitikino ten esant ne tik profesionalias, bet ir meniškas fotografijas, o atspaudus pamatęs archeologas Gytis Grižas, anot Vitalijos ir Algirdo, aiktelėjo: juk tai dar nematytas medinis Kaunas, ano šimtmečio pradžia. Taip buvo nustatyta meninė ir istorinė senų nuotraukų  vertybė, apsispręsta rengti parodą ir beliko išsiaiškinti – kas tas Ingelevičius, kurio net vardo raidė nebuvo žinoma. Štai tokia Mindaugo Meškausko filmo įžanga ir detektyvo, kurį žada pavadinimas, intriga. Premjera taikyta Antano Ingelevičiaus nuotraukų albumo pasirodymui šių metų pradžioje. Po seansų Vilniaus kino teatruose filmas pradeda keliones po šalies muziejus kartu su Ingelevičiaus nuotraukų paroda: birželį ir liepą Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Su laiku „Archyvų detektyvas“ bus rodomas internetinėse platformose – LRT „Epika“, „Žmonės Cinema“.

Tad kas yra Mindaugo Meškausko filmo herojus – kone šimtmetį nežinotas ir pagaliau atrastas fotografas ir jo darbai, ar muziejininkai, po kruopelę rinkę žinias apie nuotraukų autorių, spėlioję, kur tos žinios gali slypėti ir pagaliau sulipdę seniai nebegyvenančio menininko biografiją?    

Ir kas yra pagrindinė „Archyvų detektyvo“ tema? Juk tai gali būti ir tas šiandieniniam žmogui nepažįstamas ano amžiaus pradžios Kaunas, jo lūšnynai, vadinti „Brazilka“, tas neparadinis Kaunas, kurį Ingelevičius talentingai įamžino, o archeologas Gytis, kilęs iš Kauno, kiekvienos fotografijos vietą identifikavo ir net sukūrė „Ingelevičiaus žemėlapį“. Filmo tema – ir kruopštus, atkaklus  muziejininkų darbas, kupinas atradimų, gausybės medžiagos tikrinimų, nusivylimų ir vėl ieškojimų, siekiant sužinoti „Antanai, kas tu?“. Atkurtoji Ingelevičiaus biografija – taipogi kone romanas, tikrasis detektyvas, kuris Gyčio ir Vitalijos dėka yra išryškintas iki paskutinio makabriško akcento.

Mindaugas Meškauskas yra televizijos režisierius, kurio tikroji profesija ir aistra – fotografija senoviniais metodais, fotografijos istorija. 2022 metais jis sukūrė dokumentinį filmą „XIX amžiaus fotografo palikimas“ apie fotografą Juzefą Čechavičių, kur pagrindinį herojų vaidina (!) aktorius Rimantas Bagdzevičius. Kai režisierius pasiryžo filmui „Archyvų detektyvas“, jam pačiam nereikėjo per kelis muziejus ir archyvus rankioti faktų apie Ingelevičių ar nustatinėti, kaip šiandien atrodo tos Kauno vietos, kurias jo herojus fotografavo. Juk darbas jau buvo atliktas. Meškauskas pasirinko atkurti ieškojimų procesą, muziejininkai jo filme ne ieško, o atpasakoja, kaip ieškojo, pakartoja prieš operatorės Elvinos Nevardauskaitės kamerą kelius, kuriais yra ėję. Pats negatyvų užregistravimas muziejuje 1948 metais filme net suvaidinamas, tiksliau – atkuriamas.

Viskas įdomu ir legalu, juk atkūrimas – vienas iš dokumentinio kino metodų, o sužinoti, kaip muziejininkai ieško faktų ir regėti, kaip palengva ryškėja nežinomo menininko portreto gijos – išties reta galimybė.  „Archyvų detektyve“ atsiskleidė Mindaugo Meškausko entuziazmas gilintis į fotografijos istorijos akligatvius ir kartu siekis pagerbti tos istorijos tyrėjus bei saugotojus. Kiek kebliau su režisieriaus kūrybiniais pasirinkimais, kadangi jo filme svarbi atrodo kiekviena tema, o nuo to jos sumenksta, tampa motyvais, ima konkuruoti tarpusavy, kartais pritrūksta ir kinematografinių sprendimų. Pavyzdžiui, kelionė su archeologu Gyčiu per tas Kauno vietas, kurias fotografavo Ingelevičius. Archeologas savo uždavinį atliko – identifikavo. O kinematografininkai? Keliavo iš paskos ir įamžino, kad taip, archeologas ten buvo, parodė vaizdą ant vaizdo, jie sutampa, važiuojam toliau. Žinių reportažui to gal ir pakaktų, bet filmui? Akivaizdu, kad kine Meškauskas dirba kaip televizijos režisierius: informuoja, atpasakoja, bet neinterpretuoja, nekuria savo pasakojimo.

„Archyvų detektyvas“ sudomina Antano Ingelevičiaus asmenybe ir gyvenimo istorija, nepaisant to, kad tos istorijos – tik nuotrupos, detalės, spėjimai. Pats detektyvas ir yra tų nuotrupų rankiojimas, lydimas Martyno Bialobžeskio muzikinių daugtaškių ir klaustukų. Suradus kokių faktų, kad ir apie fotografo dalyvavimą prieškario Kauno bohemoje, „Vilkolakio“ teatre, pasidžiaugiama irgi muzikiniu būdu – santūria ano laiko populiariosios muzikos stilizacija.      

Epizodas po epizodo muziejininkė, fotografas ir archeologas tampa ne tik žinios skleidėjais, bet ir personažais – su savo interesais, kalbos manieromis, charakteriais, intonacijomis. Tik režisierius nelinkęs to pastebėti ir išryškinti. Tokį požiūrį į filmuojamuosius galima matyti Lino Mikutos filme „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, Aistės Stonytės „Mamutų medžioklėje“, abu nufilmuoti Kristinos Sereikaitės. Ar tai, kad žmogus ateina į filmo kadrą ne tik vardyti faktų, bet ir būti pamatytas plačiau, šilčiau priklauso nuo tik filmuojančiojo? Ar vis dėlto ir nuo režisieriaus? „Archyvų detektyve“ kartu su muziejininkais pereiname kelių muziejų koridoriais, pavartome įvairių archyvų dokumentus, išklausome ieškojimų peripetijas, bet jie filme lieka vien pasakojančios funkcijos. Jų darbo specifikos bruožai užgriebti, užima didelę filmo dalį, bet tėra sumanymo dalis ir tiek. Archeologas Gytis, pavyzdžiui, yra dosni asmenybė, tikras lobis šiam filmui, o mėgsta pamenkinti savo interesus. „Turėjau nelaimę gimti Kaune, bet myliu šitą miestą“, „turiu tokią bėdą, ligą – mėgstu fotografuoti piliakalnius dronu“… Jeigu filmas apie šitaip save pristatantį žmogų, tokie posakiai būtų savo vietoje. Dabar tos replikos skamba kaip filmo turinio balastas, nors visa tai, ką nuveikia ir pasakoja Gytis yra kone visą filmą laikanti medžiaga, turinio kūnas.

Įdomių faktų prisotintas  „Archyvų detektyvas“ – kaip tas pirmuose epizoduose rodomas muziejaus archyvo stalčiukas, pilnas kortelių su informacija. Kortelės tiesiog sudėtos ir niekaip nepritvirtintos, tik sunumeruotos. Vitalija filme sako, kad kaskart atidarant tokį stalčiuką, ima „baimė, kad tik neišsprūstų“. Mindaugas Meškauskas labai brangina visas savo filmo „korteles“. Teneišsprūsta.