Po premjeros. Užsidarę laisvės iliuzijoje

Ekranas prisipildo kaubojiškai skrybėlėtų ir atitinkamai batuotų žmonių, jie rieda motociklais ir automobiliais, išpuoštais Amerikos vėliavomis, o fonas – sovietiniai daugiabučiai, lietuviškos pušys. Tai Visaginas kantri muzikos festivalio dienomis jaunos režisierės Emilijos Petkūnaitės dokumentiniame telefilme „Kantri Visagine“. Naujausių festivalių kadrai, nufilmuoti Petro Skukausko, montuojami su istoriniais, filmuotais nuo 1991 metų, kai „kantri tėvas“ Virgis Stakėnas ir „kantri mama“ Elena Čekienė pradėjo festivalį mieste, kuris tada dar vadinosi Sniečkumi, o Visaginas buvo tik ežero vardas.

Filmas suteikia galimybę pajusti „Visagino Country“ atmosferą, pažinti karnavališkus jo lankytojus, kurie ne mažiau artistiški už skrybėlėtus ir kaubojiškai batuotus muzikantus. „Mes esame Amerikoje. Amerika yra demokratija ir laisvė. Žodis „Amerika“ tada buvo labai saldus“, pasakoja Virgis Stakėnas apie pirmojo festivalio iliuzijas ir jausenas. Ir Elena Čekienė, organizuojanti festivalį nuo 1991-ųjų rugpjūčio, ir kiekvienas filme pakalbintasis lietuviškai, angliškai, rusiškai (nes iš Latvijos :) kalba apie kantri muzikos teikiamą laisvės jausmą, apie nuolatinius festivalio lankytojus kaip šeimą, o istorinių ir dabartinių kadrų montažas patvirtina tris dešimtmečius nenutrūkstančią kantri gerbėjų bendrystę.

Emilija Petkūnaitė prieš porą metų debiutavo televizijai kurtu filmu „Nutirpusio ledo lyga“ apie Elektrėnų moterų ledo ritulio komandą. Nuo pirmų kadrų ir besitreniruojančių ledo ritulininkių kovos šūksnio „Mergos!“ filmas įtraukė į pasakojimą, kur įtampa ir sąmojus visada greta. Abu filmai sukurti studijoje „Just a moment“. Petkūnaitės „Kantri Visagine“ irgi įsivilioja į atmosferos sūkurį, į festivalio pradžios istoriją, kupiną absurdiškų aplinkybių, kurios, dabar pasakojamos, skamba kaip anekdotai apie besitraukiantį sovietmetį ir jo tipažus.

Ilgainiui filmo pasakojimas ima klibėti, klajoti po temas ir potemes, susijusias su festivaliu. Herojai – organizatoriai, muzikantai, gerbėjai – ima svarstyti, kas yra kantri muzika ir kuo ji patraukli (aišku – „laisvės simbolis“). Daugkartiniai festivalio dalyviai pasakojasi dalyvavimų nuotykius. Atsiranda virtuoziško muzikanto, kantri žinovo Algirdo Klovos (1958 – 2021) motyvas, kuris režisierės jautriai išauginamas į viso festivalio istorijos žaizdą, nes buvo laikas, kai „susipyko du didieji kantristai“, anot Elenos Čekienės. Ji po to konflikto liko su festivalio našta viena ir puikiausiai su ja tvarkosi. Tada – nuolatinių festivalio lankytojų galerija ir įspūdžiai. Ir netgi naujųjų jo vadybininkų prisistatymai. Temos perpinamos priminimais apie „laisvės skonį“, kurį neša kantri muzika, be to – ir reportažiniais kadrais su pražilusiu Virgiu Stakėnu, besiruošiančiu į festivalio sceną.

Per visa tai turi atsiskleisti trys dešimtmečiai su „Visagino Country“. Taip, jie skleidžiasi, bet puikiai įsibėgėjęs filmas praranda ritmą, subyra į epizodus, ima panėšėti į istorijų apie festivalį meniu. Negelbėja nė režisierės sumanyta dekoracija – speciali sienelė, statoma už nugaros kiekvienam skrybėlėtam ir kaubojiškai batuotam kalbėtojui. Sienelė tarsi paryškina pasakotoją, suteikia visus vienijantį foną, o atsitraukus matyti Visagino daugiabučių peizažai kaip iliuzinio „amerikietiško“ festivalio realieji kontekstai. Tačiau nėra visą filmą vienijančio sumanymo, tos minties, ant kurios vertųsi visi epizodai ir visų istorijos. Netgi yra atvirkščiai: naujas epizodas ne pratęsia, o tarytum užtrina, nugesina prieš tai buvusį. Nes visi, atskirai paimti, yra vienodai svarbūs. Arba vienodai nesvarbūs – taip ir nutinka, kai akcentų yra daug.

Svarbiųjų herojų taip pat nemažai, tad ir filmas plaukia tai į Virgio Stakėno portretą (o tikrai verta pažinti „kantri tėvą“), tai į Elenos Čekienės (be tokių kaip ji regionų kultūra neįsivaizduojama), tai į Algirdo Klovos (vien „didžiųjų kantristų“ pozicijos ir konfliktas verti atskiro filmo), tai į muzikanto Aleksandro Belkino ir jo grupės (atskira istorija, filmas filme) ir taip toliau. Akivaizdu, kad režisierė pati labai neabejinga „Visagino Country“ festivaliui ir viskam, kas su juo susiję. Gal tai ir yra priežastis, kuri sutrukdė atsirinkti, apsiriboti.

Dauguma kantri muzikantų ir festivalio gerbėjų filme kartoja teiginius apie Ameriką kaip svajonę, demokratijos ir laisvės simbolį, apie amerikietišką gyvenimą, reiškiantį ir prekių gausą, ir saugumą „mums ir mūsų vaikams“. Šis motyvas lieka įrėmintas festivalyje, siejamas tik su kantri muzika, ir tai kiek glumina. Nes realybė už ekrano suteikia sarkastiškų komentarų svajoms apie Ameriką. Tiesa, galbūt filmas „Kantri Visagine“ yra kaip tik apie tuos, kurie užsidaro festivalyje, atsitveria juo ir gyvena kitame bei kitokiame laike.

Elena Čekienė ir Virgis Stakėnas dokumentiniame filme "Kantri Visagine".