Premjera. Ko nepatyrė Čiurlionis
Jeigu kas tebemano, kad menas neturi nieko bendro su politika, Miko Žukausko filmas „Čiurlionis po Čiurlionio“ (studija „Ketvirta versija“) turėtų bent jau išklibinti tokį požiūrį. Filmų apie Čiurlionį ar susijusių su juo ir jo kūryba nuo 1965 metų, kai buvo minimos 90-osios gimimo metinės, sukurta ne mažiau dešimties: bent penki dokumentiniai, pora vaidybinių, pora virtualios realybės, neskaitant kronikos žurnalų ar siužetų, skirtų didingiems įvykiams (jubiliejinėms parodoms, valstybiniams minėjimams). Būta ir telefilmų, taipogi ir vaidybinių, ir dokumentinių. Miko Žukausko filmas taip pat kurtas televizijos ekranui, bet tiek plačiai aprėpiančių refleksijų, kokios žiūrovams išklojamos „Čiurlionyje po Čiurlionio“, dar nebūta nei dokumentiniuose, nei vaidybiniuose filmuose apie šitą menininką.
Netgi įžangoje rodomas žinomasis Mikalojaus Konstatntino Čiurlionio portretas šį filmą pradeda ne vien kaip iliustracija. Aktorei Gabijai Jaraminaitei skaitant Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės prisiminimą apie tai, kokiomis aplinkybėmis fotografuotas ikoniniu tapęs vaizdas (kuriame „kažkas žuvę, nėra tos giedros išraiškos, nėra to nuolatinio švytėjimo akių“), pats 
portretas ekrane patiria begales transformacijų – juk buvo ir perfotografuotas, ir perpaišytas, ir grafikų lakštuose raižytas, ir paverstas siluetu, emblema, pašto ženklu, ir, kaip mini Sofija, panaudotas antkapiui. Aha, štai ir Juozo Zikaro kurta antkapio kompozicija Rasose, aukščiausioje Literatų kalnelio vietoje. Ar tik tai ne pirmoji portreto metamorfozė: bareljefo metale atspaustas Čiurlionio veidas žiūri į kitą pusę.
Filmo režisierius žiūri ne į Čiurlionio, o į jo kūrybos gyvenimą, kuris tęsiasi po menininko mirties. Du pasauliniai karai, okupacijos, du nepriklausomybės etapai. Paveikslų kelionės, saugant juos nuo karų, revoliucijų, nacionalizavimo ar pelėsio. Ir kitos kelionės – pristatant savo mažos šalies tapatybę per vieno didžio menininko kūrybą. Mikas Žukauskas seka požiūrių į Čiurlionio kūrybą kaitą kone kaip įtampų kupiną trilerį, pasitelkdamas valstybių ir meno istorijos liudijimus, dokumentus, kroniką. Čiurlionio kūrinių likimas šiame filme kuo tampriausiai susiejamas su Lietuvos ir pasaulio istorija.
Vaizdo transformacijų motyvai tampa esminiu filmo vizualiniu sprendimu. Atrodo natūralu, kai operatoriaus Eitvydo Doškaus kadrai, filmuoti gamtoje, palengva virsta Čiurlionio paveikslų vaizdais. Ir paradoksali vaizdų kaita meno istorikei Rasutei Žukienei paminėjus, kad Čiurlionis negalėjo būti žinomas tarpukario Vokietijoje, kur formavosi nacizmas, o kitoms tautoms buvo numatyti „kiti scenarijai“: ekrane Čiurlionio tapyta lietuviška varpinė transformuojasi į nuotrauką su konclagerio sargų bokštu. Režisierius surado identiškas skirtingo turinio kompozicijas! Vėliau, priklausomai nuo sovietų valdžios potvarkių, Čiurlionio paveikslai rikiuojasi ant galerijos sienų ar, gresiant raudonajam lozungui „Menas priklauso liaudžiai“, jie ima nykti, tiesiog ištrinami iš kadro.
Be abejo, visus požiūrius ir potvarkius visais laikais įgyvendino žmonės. Saugojo, slėpė, rūpinosi, niekino, smerkė, gynė, aiškino, melavo, minėjo, skleidė. Mikas Žukauskas, pakvietęs į savo filmo kadrus meno istorikes, išryškina epizodus ir veikėjus, kurie esmingai keitė dalykus. Kur, tarkime, rasti vietą Čiurlionio kūrybiniam palikimui jaunoje 
nepriklausomoje valstybėje, kokia buvo Lietuva po pirmojo pasaulinio karo? Valstybė dar tik kuriasi, tai ar naujos galerijos statymas jai gali būti svarbiausias reikalas? Menininkai paskelbia trijų dienų streiką, ir valdžia priversta reaguoti. Taip Ąžuolų kalne pastatoma laikinoji Čiurlionies galerija. Įsimintinas anos Lietuvos kūrėjų poelgis ir ženklas šiandienos menininkams.
Kaip anoj Lietuvoj atsirado nuolatinis Čiurlionio kūrybai skirtas muziejus Kaune ir dar specialusis priestatas sovietmečiu? Tai atskira istorija su savais herojais, kurių svarbiausia yra Mikalojaus Konstantino sesuo Valerija Karužienė, budriai saugojusi MKČ kūrinius dar nuo tada, kai ji pati buvo 18-metė. Nuostabu, kiek gali nuveikti viena atkakli asmenybė. Dar nuostabiau, kad jos neįtikėtini žygiai ir griežčiausi reikalavimai harmoningai įkomponuoti į viso filmo pasakojimą ir nepadaryti kažkokiu atskiru nuotykiu. Atvirkščiai, pastangos ir sumanymai, kuriuos MKČ kūrinių išsaugojimui įgyvendino Valerija Karužienė, tampa svarbaus filmo motyvo dalimi, o tas motyvas – išmintingo prisitaikymo neišvengiamybė ir prasmė. Juk reikėjo prisitaikyti prie sovietinės leksikos ir logikos – nes jeigu ne tai, kažin kaip būtų baigęsis vadinamasis „Čiurlionio teismas“ 1950-aisiais, ar būtų pavykę Justinui Vienožinskiui, Antanui Gudaičiui, Tadui Adomoniui, Vladui Drėmai apginti „reakcingus“ ir liaudžiai netinkamus Čiurlionio kūrinius nuo juos puolusio ideologo, pavadinusio Čiurlionį „nepilnapročiu mistiku“. Reikėjo prisitaikyti ir prie nustatytų ribų – ką galima rodyti ir aiškinti apie Čiurlionio paveikslus (tarytum čia tik tėviškės gamta, tik liaudies pasakos), o ką verčiau slėpti ir nutylėti (jokios mistikos, jokių filosofinių ir religinių užuominų). Kad vėl nekiltų „teismas“ ir nebūtų reikalaujama Čiurlionio paveikslus sudeginti. Tačiau kas drįstų tuos žmones vadinti prisitaikėliais, kolaborantais?
Įdomus ir kitas prisitaikymo, tiksliau gal melavimo variantas, kurį vartojo valdantieji: filme nuosekliai parodyta, kaip su laiku 
sovietinė ideologija, užuot puolusi ir reikalavusi naikinti Čiurlionio kūrybą, ėmė savintis lietuvių menininką kaip visos sovietijos genijų, kilusį iš liaudies ir neva suformuotą, išlavintą didžiojoje tautoje, jos kultūros lopšyje. Lyg nebūta MKČ studijų Varšuvoje ir Leipcige. Kokie įsimintini melo tipažai minėjimų tribūnose! Ir kokia nykiai kantri liaudis, nešanti įbruktus transparantus „švenčių“ paraduose. Režisierius netrukdo pasisotinti atgrasia nuolatinio apsimetinėjimo atmosfera. Svarbus ir istoriko Vlado Sirutavičiaus komentaras apie valdančiųjų pastangas patraukti mases savo pusėn: ne tik bausti ir tremti, bet ir pakišti kažką, dėl ko pati santvarka atrodytų priimtina ir net patraukli. O ką pakiši, jei ne kultūrą. Ir važiuoja būriai lietuvių menininkų Maskvon į Lietuvos SSR meno dekadą 1954-aisiais, ir rikiuojasi tūkstančiai plačios šalies piliečių 1975-aisiais prie Tretjakovo galerijos, į kurią medinėse dėžėse paprastais sunkvežimiais ton pačion Maskvon atgabenti trapieji Čiurlionio paveikslai, tapyti tempera ir pastele.
Visiškai kitokį santykį su kultūra ir Čiurlioniu liudija filmo baigiamoji dalis, skirta šiandienei Čiurlionio kūrybos tarptautinei sklaidai. Pagarba ir tausojimas. Retos parodos svarbiausiuose pasaulio muziejuose, kaip tarkime Paryžiaus d’Orsay, kur didžiulė Čiurlionio paroda tris mėnesius vyko 2000-aisiais. Ilgokas pokalbis su tuomečiu muziejaus direktoriumi Henri Loyrette leidžia suvokti Vakarų auditorijos susidomėjimo ar abejingumo lietuvių menininkui niuansus ir direktoriaus, dabar vadovaujančio Luvro muziejui, gebėjimą tuos atspalvius perteikti taktiškai bei išsamiai.
Tiek daug dėmesio filme skiriama Čiurlionio paveikslams, 
nors minima ir muzika, pagaliau ji skamba, lydi filmą. Vis dėlto būtent per elgesį su daiktiškąja kūryba geriausia matyti pati besielgiančiųjų kultūra. O per elgesį su kultūra – ir šalies istorija su visomis permainomis. Šiandien Čiurlionio kūryba išsaugota, ją galima girdėti ne tik koncertų salėse ar įrašuose ir matyti ne vien vaikščiojant po vienintelę pasaulyje jo kūrybai skirtą galeriją Kaune. Ji virtusi ir virtualiąja realybe, po ją įmanoma keliauti, dairantis per specialią aparatūrą, kaip kad regime Miko Žukausko filmo finale. Pats Žukausko filmas, atrodo, įžengia į Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko „Pasaulių sukūrimą“ – animuotą Čiurlionio paveikslų visatą, kad skrietų drauge su pažįstamu iš pastelės „Žinia“ paukščiu. Skrietų iki pažįstamų kapinių ir postamento su bareljefu. Filmas sugrįžo į tą patį tašką, nuo kurio prasidėjo, bet atsisveikina suteikęs didžiulį žinių bagažą apie pripažinimą, kurio pačiam menininkui neteko patirti per 35 jo gyvenimo metus.
Lietuvoje sukurti kino filmai apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (sąrašas pildomas):
Dokumentiniai
„M. K. Čiurlionis“ — režisierius Algirdas Dausa, scenarijaus autorius Vytautas Landsbergis, operatorius Aleksandras Digimas,1965 m., 20 min. M. K. Čiurlionio gimimo 90-mečiui – pirmasis kino portretas, kur pristatoma jo dailė, muzika, cituojamos jo mintys.
„Miške“ – režisierius Arūnas Žebriūnas, operatorius Zacharijus Putilovas, 1967 m., 10 min. Skambant M. K. Čiurlionio simfoninei poemai „Miške“ nufilmuotas miškas nuo saulėtekio iki saulėlydžio.
„Seserys“ — režisierius Robertas Verba, scenarijaus autoriai Anzelmas Lileikis ir Robertas Verba, operatorius Aloyzas Jančoras, 1973 m., 20 min. Filmas apie M. K. Čiurlionio seseris Jadvygą Čiurlionytę ir Valeriją Karužienę.
„Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją... M. K. Čiurlionis“ — režisierius Robertas Verba, scenarijaus autoriai Donatas Banionis, Robertas Verba, Laima Pangonytė, operatoriai Aloyzas Jančoras, Donatas Pečiūra, 1975 m., 50 min. Skirta M. K. Čiurlionio gimimo 100-mečiui. Filme esama Čiurlionio biografijos, kūrybos nagrinėjimo, jo kūrybos atspindžių to laiko mene. Aktorius Donatas Banionis čia atlieka klausinėtojo funkciją. Vienas pagrindinių filmo motyvų – Vlado Vildžiūno skulptūros, skirtos Čiurlioniui, kūrimas ir gabenimas į Druskininkus.
„Dangaus šešėlis“ — režisierius Romas Lileikis, operatorius Viktoras Radzevičius, 2008 m., 116 min. Refleksija apie Čiurlionį, jo palikuonis, šeimos likimus, jausenas. Apie visa tai su Čiurlionio gentimi kalbasi pianistas Rokas Zubovas, Čiurlionio vaikaitis. Skamba Čiurlionio muzika ir mintys, rodomi paveikslai – tai spalvoti juodai balto filmo intarpai.
Vaidybiniai
„M.K.Č. Zodiakas“ — režisierius Jonas Vaitkus, scenarijaus autorius Pranas Morkus, operatorius Algimantas Mockus, dailininkas Vytautas Kalinauskas, 1986 m., 68 min. Filmas-baletas, kategoriškai besipriešinantis biografinio filmo klišėms. Menininką vaidina ukrainiečių aktorius Grigorijus Gladijus, Mūzą - balerina Maja Pliseckaja.
„Laiškai Sofijai“ — režisierius ir scenarijaus autorius Robert Mullan, 2013 m., 2 val. 5 min. Romantinis biografinis filmas apie Čiurlionį ir Sofiją Kymantaitę, kur Čiurlionį vaidina pianistas Rokas Zubovas, Sofiją – Marija Korenkaitė.
Virtualios realybės projektai
„Angelų takais“ (2018, 23 min.) ir „Pasaulių sukūrimas“ (2025 m, 30 min.) — virtualios realybės interaktyvios patirtys, animuota Čiurlionio dailė. Režisierė Kristina Buožytė, prodiuseris ir režisierius Vitalijus Žukas.
