Dar kartą apie filmą. Meilė, džiazas ir Queer

„Visi politikai, LGBTQ+ nariai ir homofobai norės, kad užsimerktum,“ – tokia provokuojanti reklaminė frazė lydi naują lietuvišką filmą „Aktyvistas“. Naujausias Romo Zabarausko filmas, sekantis po ankstesnių režisieriaus darbų - filmų „Advokatas“ ir „Rašytojas”, nuteikia dar vienai artimai ir asmeniškai queer istorijai. Iš anonsų atrodo, jog nebebus kur dėtis: filmas žada parodyti Lietuvą, kokios seniai nematėme. Tačiau ar tikrai visi norėsime užsimerkti? O gal po filmo teks prisimerkti?

Pirmi kadrai prikausto dėmesį filmo vizualine įvairove – nuo eksperimentinių iki stambių kadrų, keistų rakursų. Miesto aikštėse, institucijose, kiemuose verda ginčai, po kurių kyla protestai ir rengiamos eitynės, siekiant apginti savo tiesą, o galiausiai viskas susilieja į vieną tašką – dviejų pozicijų susipriešinimą ir bendro sutarimo paiešką. Kauno organizacijos „Vaivorykštė“ vadovas Deividas, siekdamas surengti LGBTQ+ eitynes, susiduria su įtūžusia minia, kurioje net skriejantys akmenys dramatiškai įrėmina sceną ir simbolizuoja nesaugumą. Įtemptas namų epizodas, kuriame Deividas nužudomas, ne tik palieka jo partnerį Andrių našliu, bet ir atveria visą pasakojimo detektyvinę liniją: ar tai buvo paviršutiniškas neapykantos išpuolis, ar slepiasi gilesnės motyvacijos?

Andriaus vaidmenį atliekantis Robertas Petraitis filme sužiba dar labiau nei ankstesniuose darbuose, jis neseniai pelnė „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vaidmenį „Pietinių kronikose“. Aktorius subtiliai perteikia homoseksualaus veikėjo manieras ir įtikina savo transformacija nuo jautraus partnerio iki keršto apimto, ieškančio nusikaltėlio veikėjo. Netikėti posūkiai, kaip antai persikėlimas iš Šiaulių “pietinia rajona” į šio filmo pasaulį, jam pavyksta natūraliai, o supratimas, jog abiejų filmų filmavimai galėjo vykti panašiu metu, dar labiau sustiprina įspūdį apie aktoriaus gebėjimą gyventi ir suprasti skirtingus filmų pasaulius.

Tuo tarpu antraplaniai personažai – mylimasis Deividas (akt. Elvinas Juodkazis), lesbietė Laima (akt. Teklė Baroti), translytis Jonas (akt. Simas Kuliesius), manieringas Bernardas (akt. Vaclovas Gumuliauskas) ir biseksuali Miglė (akt. Elzbieta Latėnaitė) – dažnai lieka fragmentiški, jų santykiai nepakankamai išplėtoti, o kai kurie veikėjai tarsi egzistuoja vien dėl seksualinės „įvairovės“. Šis fragmentiškumas, kartu su silpnesniais dialogais ir ne visada išbaigtomis charakterių motyvacijomis, dar labiau išryškina filmo problemą – antraplaniai veikėjai ne visada praturtina pasakojimą, nors pagrindinio vaidmens spindesys išlieka stiprus.

Vis dėlto šio kūrinio sudėtingumą verta suprasti. Lietuvoje atvirai homoseksualių aktorių beveik nėra, todėl kyla etinis klausimas: kaip reprezentuoti mažumą, jei vaidini tai, kuo pats nesi? Režisierius Romas Zabarauskas akivaizdžiai siekia parodyti LGBTQ+ veikėjus ne kaip aukas, o kaip įvairialypius žmones, tačiau tam pritrūksta gilesnės personažų priešistorės ir tikslų. „Aktyvistas“ yra svarbus bandymas Lietuvos kine – drąsus, aktualus ir provokuojantis, tačiau kartu jis išryškina ir mūsų kino silpnybes: ne visuomet įtikinamus dialogus, paviršutiniškai plėtojamus personažus bei dar neatrastą LGBTQ+ temų vaizdavimo kalbą.

Šiek tiek liūdna, kad meilės scenose vėl pasirodo režisieriaus triukai, matyti ir ankstesniame filme „Rašytojas“. Teatrinis apšvietimas tarsi šaržuoja intymumą, suteikdamas jam ironijos atspalvį. Galbūt režisierius vis dar bando parodyti, jog homoseksuali meilė ar intymumas yra natūralus ir nebaisus procesas, tarsi nori, kad žiūrovas nejaustų atstūmimo ar diskomforto. Vis dėlto, mano nuomone, ši strategija šiandien jau atrodo pasenusi ir nebeveiksminga. Tikroviškai parodyta aistra ir chemija tik sustiprintų filmo emocinį poveikį. Dabar gi vyriškas intymumas rodomas droviai, tuo tarpu moters nuogas kūnas ekrane demonstruojamas, taip užgesinant tikrąją filmo aistrą.

Tačiau viskas nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti. Šis filmas, persmelktas džiazo garsų, keršto ir romantikos motyvų, kuria atmosferą, artimą klasikiniam film noir žanrui. Tradicijos čia pakeistos šiuolaikišku LGBTQ+ kontekstu: vietoje femme fatale pasirodo vyrai, tamsumą keičia ryški vizualika, o lėti kamerų judesiai ir subtilūs šviesų žaismai paryškina spalvų simboliką. Kompozitorės Ievos Marijos Baranauskaitės džiazo muzika tampa svarbia priemone, kuria kuriama intymumo, romantikos ir melancholijos atmosfera. Lėti ritmai ir improvizacijos ne tik sustiprina emocinę filmo įtampą, bet ir dera su film noir estetika, pabrėždami paslaptį, kerštą bei trapų žmogiškumą. Džiazas čia tampa metafora laisvei mylėti ir būti savimi, improvizuoti, nebijant normų, ir kartu yra tiltas tarp detektyvinės intrigų įtampos ir romantinės istorijos

Spalvos filme, kaip ir LGBTQ+ vėliavoje, tampa pagrindiniu įvairovės simboliu – jos atspindi skirtingus žmones, jų patirtis ir pozicijas. Dominuoja raudona ir žalia; žalia atstovauja „už“, raudona – „prieš“ LGBTQ+ teises. Toks vizualinis kodas pabrėžia nuolatinę priešpriešą, tačiau kartu filme matyti ir kitų spalvų atspalvių, primenančių, kad visuomenė nėra vienalytė – egzistuoja tiek radikalūs, tiek nuosaikūs balsai, įvairios nuomonės ir vidiniai prieštaravimai. Režisierius tarsi ieško bendro tono, bendros „spalvos“, kuri leistų skirtingoms pusėms susikalbėti ir rasti kompromisą, todėl spalvos veikia ne tik estetinėje, bet ir metaforos bei politinio pareiškimo plotmėse.

Režisierius ne tik kuria pasakojimą, bet ir užmezga asmeninį ryšį su publika. Nors Romas Zabarauskas dažnai vadinamas aktyvistu, pats šio apibūdinimo sau nepriskiria. Filmas aiškiai įpina jo asmeninę patirtį: po Deivido mirties jo eitynių vėliava perduodama Miglei, kuri iš pradžių bijo ją iškelti. Ši scena beveik tiesiogiai atkartoja Zabarausko išgyvenimus: 2018 m., solidarizuodamasis su užpultu LGBT centru, jis savo balkone Vilniuje iškėlė vaivorykštės vėliavą. Vėliau kilo pavojus, ir kaimynų durys buvo padegtos. Šis epizodas primena, kad demokratinėje valstybėje visi turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras.

Smagu matyti, kad režisierius stengiasi atsižvelgti į visas puses. Filmo veikėjai nekurti vien juodai baltai – ne visi patriotai vaizduojami kaip blogi, ne visi kraštutinių pažiūrų žmonės – kaip žiaurūs. Režisierius parodo juos kaip lygiaverčius pokalbio dalyvius.

Galiausiai „Aktyvistas“ yra provokuojantis ir aktualus autorinio kino pavyzdys Lietuvoje – tokią asmeniškai įsipynusią LGBTQ+ temų vizualizaciją šiuo metu kuria vienintelis Romas Zabarauskas. Nepaisant kartais silpnų dialogų ar fragmentiškų antraplanių personažų, filmas drąsiai kelia klausimus apie laisvę, meilę, atsakomybę ir visuomenės santykius, vizualiai įtaigiai derindamas spalvų simboliką, muzikinę atmosferą bei kamerų rakursus. Tai kūrinys, kuris nepalieka abejingų ir skatina diskusijas apie realybę, drąsą bei teisingumą.

Kaip mano bendramintis kolega Valdemaras Isoda, nevengiantis ironijos, sakė: „Daug kas atrodo kvailokai, o filmas va - liuks ir mylim Petraitį.“ O aš tikriausiai turėsiu pritarti šiai šmaikščiai provokacijai – galbūt kai kurios scenos ar antraplaniai vaidmenys nėra stipriausi, tačiau malonu matyti pasirinktą temą ir vėl puikiai vaidinantį aktorių Robertą Petraitį.