Kino teatre. Melodrama su detektyvo kauke

„Aktyvistas“ yra paskutinė Romo Zabarausko trilogijos apie vyrų meilę ir tapatybės (seksualinės, tautinės) apmątymusskirtingose politinėse aplinkybėse dalis.

„Advokate“ režisierius pasakojo lietuvio ir sirų pabėgėlio pažinties istoriją, prisilietė prie imigracijos ir ksenofobijos temų. Filme „Rašytojas“ viename Niujorko kambaryje susodino ir leido išsikalbėti kadaise sovietų armijoje įsimylėjusiems vyrams, jį domino tautinės savimonės, istorinės atminties ir individo laisvės temos. O „Aktyviste“ jis grįžta prie debiutiniame ilgo metro filme „Streikas“ dominusių homofobijos, pilietiškumo ir maišto temų.

„Aktyvistas“ nukelia į LGBT+ eitynių Kaune išvakares, kuomet nužudomas vienas iš renginio organizatorių, aktyvistas Deividas. Kadangi policija nesiima ryžtingų veiksmų, jo vaikinas Andrius nusprendžia pats surasti žudiką, nors mylimojo kolegos ir atkalbinėja. Tiesos paieškos Andrių nuveda iki neonacių grupuotės. Šis nusprendžia į ją infiltruotis ir „tapęs savu“ galiausiai demaskuoti kaltininką.

Kadangi filmas įvardijamas kaip detektyvas, mes jau žinome, kad detektyvinėse istorijoje nereikia pasitikėti pirmaisiais savo spėjimais, nes dar ne kartą kūrėjai mėtys pėdas ir mus apgaus. Tačiau, paradoksalu, „Aktyvisto“ atveju būtent taip ir yra: žudiką gali atspėti istorijai dar nė neįpusėjus, o tie visi klaidūs keliai ir besiplečiantis įtariamųjų ratas, kurį žadėjo filmo synopsis, taip ir lieka tik tuščiais žodžiais.

Apskritai, kiekvieną kartą žiūrint naują Zabarausko darbą, apima tas pats jausmas: štai ir vėl reklaminė kampanija prasilenkė su pačiu kūriniu. Lyg abu būtų riedėję skirtingais bėgiais. Viena žada skambūs šūkiai ir viešumoje pasirodę režisieriaus komentarai (detektyvas, trileris, daugiasluoksnis pasakojimas), o visai ką kita pamatai ekrane. Atrodytų, turėtumei būti įpratęs, nes tai jau penktasis režisieriaus ilgametražis filmas, kitaip tariant, jis yra vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kino kūrėjų, bet kaskart stebina iš naujo.

Akivaizdu ir šį kartą, kad režisieriui labiausiai patinka ir geriau sekasi kurti ne įtempto siužeto istorijas, o žanrą, kurį jis įvardijo jau pirmojo savo trumpo metro filmo pavadinime: melodramą. „Aktyvistas“ yra melodrama su bene visais žanriniais elementais – stiprios emocijos, aiškiai sudėliotas konfliktas, veikėjus kamuojančios moralinės dilemos, dramatiška muzika ir truputis, o kartais ir labai daug, sentimentalumo.

Ar visi šie elementai veikia ekrane, kad galėtumei patikėti veikėjais ir jaudintis dėl jų likimo? Ne visada. Dėl kelių priežasčių.

Zabarauskui sunkokai sekasi kurti daugiaplanius veikėjus. Taip, tradicinės melodramos žanre dažnai veikia tam tikri tipažai, to nepaneigsi, bet tu jais tiki, nes veiduose matai daugiau nei dvi emocijas. Tai žmonės iš kūno ir kraujo. Tuo tarpu „Aktyviste“ dauguma veikėjų atrodo kaip vaikščiojančios nepajudinamos tezės (išskyrus nebent Roberto Petraičio suvaidintą pagrindinį herojų – šis keičiasi), o kiekvienas jų ištartas žodis suskamba kaip vakuume.

Šį tuštumos įspūdį tik pabrėžia uždaros erdvės, kuriose rutuliojasi didžioji dalis istorijos. Virtuvės, svetainės, miegamieji, kabinetai – tai erdvės, kuriose veikia, nors dažniausiai tik kalbasi, kone visų Zabarausko filmų personažai. Šį kameriškumą jau drąsiai galima vadinti kūrėjo stiliaus bruožu. Ir viskas su tuo gerai: kamerinės erdvės, kuriose kunkuliuoja veikėjų jausmai, melodramos žanrui labai tinka: tereikia prisiminti paties Zabarausko taip vertinamo Douglaso Sirko melodramas ar Rainerio Wernerio Fassbinderio, kurį jis taipogi laiko savo įkvėpėju, melodramą „Karčias Petros fon Kant ašaras“.

Gaila tik vieno: režisierius neįpučia šioms erdvėms jokios gyvybės, jų neprakalbina ir neišnaudoja. Priešingai, dominuoja vidutinis planas, nejudri operatoriaus Narvydo Naujalio kamera, frontalios statiškos kompozicijos, kurios tik sustiprina plokštumo, stingulio, dirbtinumo įspūdį.

Visi šie paminėti elementai nėra savaime blogi. Jie netgi galėtų tarnauti pasakojimui ir tapti nauja estetine kokybe, jeigu tik režisierius būtų bent kiek ironiškas ir saviironiškas, jeigu tik pabandytų įdomiau sužaisti melodramos žanro taisyklėmis ir kurtų sveiką distanciją su tuo, ką rodo ekrane.

Vienintelis dalykas, kurio iš režisieriaus negali atimti, ir kas atrodo savaip žavinga, tai noras visiems mums – žiūrovams, kritikams, politikams, skirtingoms visuomenės grupėms – kepštelėti. Šįkart „Aktyviste“ jis negailestingas tiek LGBT+ bendruomenei, tiek neonacių grupuotei. Jis rodo, kad ir „geriečių“ gretose tarpsta korupcija, melas, išdavystės ir nesantaika, o štai tarp „blogiečių“ yra tokių, kurie nebūtinai nori griebtis prievartos, bet galbūt išties puoselėja kilnias patriotines idėjas. Skamba naiviai, bet naivumas – irgi vienas iš melodramos bruožų.

Asmeniškai man tokio finalinio demaskavimo nepakanka, kad „Aktyvistą“ vadinčiau daugiasluoksniu pasakojimu, bet galbūt toks bent šiek tiek komplikuotesnis žvilgsnis į pasaulį galėtų tapti atspirties tašku kitam režisieriaus darbui. Ne visa ko išvada, bet būtent atspirties tašku: tokiu atveju žiūrovui nebereikėtų žiūrėti, kaip pusantros valandos įrodinėjama, kad du kart du yra keturi.

Filmo "Aktyvistas" kadruose - aktoriai Robertas Petraitis, Redita Dominaitytė, Elvinas Juodkazis.