Kino teatre. Tarp laiko ir tylos

Šį lietingą, šaltą rudenį režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ sugrąžina žiūrovą į paskutines šiltas vasaros dienas, su kuriomis norom ne norom tenka atsisveikinti. Tai dienos, kai dar šviesu, šilta, tačiau jauti artėjantį pabaigos ilgesį.

Pagrindinis veikėjas Danielius, kurį vaidina montažo režisierius Darius Šilėnas, jau seniai gyvena Norvegijoje. Jis grįžta į gimtąjį miestelį Šventąją. Kelionės tikslas paprastas - mirus tėvui veikėjas turi parduoti butą. Laikas sustoja tarp pušų, geltonų plytų daugiabučių ir jūros ošimo. Pažįstamoje erdvėje Danielius susitinka su savitu svetimumo jausmu ir supranta, jog viskas yra pasikeitę, o jis pats yra tarsi svečias savo praeityje.

Filme nėra sudėtingo siužeto ar įvykių, viskas vyksta lėtai, beveik nepastebimai. Vos tik atvykęs Danielius sutinka kaimynę, kuri nori pirkti butą savo dukrai, tikėdamasi, jog ši grįš į gimtinę. Tai komiška situacija, mat kaimynė iš karto žeria moralą, jog butas nėra pilnai sutvarkytas, ir tuojau pasiūlo pagalbą. Neužilgo pas jį užsuka vaikystės draugė Vismantė, kurią vaidina Vismantė Ruzgaitė. Ši įgrūda jam šunį prižiūrėti, net kelioms valandoms. Vėliau susipažįstame su Vismantės tėvu (Arvydas Dapšys), kuris dirba savo užkandinėje ir visada tuo pačiu keliuku eina namo. Šie susitikimai lyg nereikšmingi. Nuo pirmų minučių jaučiame, jog filme nėra istorijos, bet yra tylus buvimas tarp žmonių, kai žodžių beveik nereikia. Viską stebime per Danieliaus perspektyvą, kartu leidžiamės į nesudėtingą, lėtą, meditatyvinį pasakojimą apie bendravimą su žmonėmis, vienatvės jausmą, susitaikymą su praeitimi ir jos paleidimą.

Man vienas iš stipriausių dalykų šiame filme yra filmo pasaulio pojūtis, tai, kaip režisierius kuria atmosferą. Kaip ir ankstesniuose V. Katkaus filmuose, dominuoja ne siužetas, bet jausmas bei veikėjų tarpusavio santykiai. Žavu, jog jie nėra komplikuoti, o labai ramūs, paprasti, papildantys pagrindinio veikėjo būseną ir kuriantys buvimo čia ir dabar jausmą. Kamera viską stebi iš atstumo, bet kartu ir intymiai. Ji juda su Danieliumi, lyg kvėpuodama kartu su juo. Arba kamera keliauja kartu su žiūrovu tarp gyventojų, jų istorijų. Kadrai yra lėti, prisotinti natūralios šviesos. Apstu ir gamtos - pušys, jūra, saulės spindulių atšvaitai. Toks ilgų, lėtų kadrų dominavimas, tylos pauzės, beveik nepastebimos emocijos kuria apmąstymų kupiną atmosferą. Kino teoretikas Matthew Flanagan šį pasakojimo pobūdį apibūdino kaip „lėtumo estetiką – laiko nesutraukimą, kadro gebėjimą pavaizduoti fenomenologinės tikrovės atkūrimą“. „Lėto kino“ (ang. „Cinema of Slow“) estetika leidžia žiūrovui ne tiek sekti istoriją, kiek ją išgyventi detalių dėka. Vienas iš nuolat atsikartojančių filmo akcentų yra poilsis. Danielius filme nuolat miega - prie jūros, po pušimi, ant sofos. Tarsi nereikia veiksmo, jog pajustumėme ar suprastumėme kas vyksta. Tereikia pailsėti.

Per šių elementų komponavimą yra išryškinamas kurortinio miestelio, kurio sezonas jau eina į pabaigą, atmosfera ir svajingumas. Prie filmo pasaulio kūrimo prisideda ir nuostabus aikštelės dailininkų darbas - sukurta sala, ant kurios auga obelis, lėtas plūduriavimas tarp nukritusių obuolių, šiltos vasariškos spalvos, kostiumai. Danielius yra vienintelis, kuris aprengtas tamsiomis spalvomis, ir taip tarsi taip duodama vizualinė užuomina į veikėjo vidinį pasaulį.

V. Katkaus ir Marijos Kavtaradzės rašytas scenarijus nėra linijinis, o perėjimai nuo vienų veikėjų prie kitų natūralūs, papildantys erdvės suvokimą. Ekrane matome Šventosios gyventojų istorijas - Tomą (Rokas Siaurusaitis), slaugantį mamą (Eglė Gabrėnaitė), o paskui leidžiantį laiką su drauge (vaidina režisierė Saulė Bliuvaitė), Vismantę su vaiku prie jūros, Vismantės tėvą užkandinėje...

„Svečias“ subtiliai nagrinėja laiko tėkmę ir jo trapumą. Laikas tęsiasi, sustoja, kartojasi, bet niekada neišnyksta. Danielius grįžta namo, praėjus metams po laidotuvių. Po truputį pasinėrus į filmo pasaulį, jauti, jog miestas būna ir be Danieliaus prisilietimo. Žmonės gyvena savo gyvenimus, o Danielius yra šešėlis, viską stebintis iš šalies. Jis nėra atstumiamas, tačiau jaučiasi nuošalėje, dažnai išeina pasivaikščioti gatvėmis, nes vienu ar kitu momentu yra priverstas palikti butą. Jis stebi žmones, pušis, miega, maudosi jūroje, ieško artimo kontakto. O kai pagaliau jį atranda, tai įvyksta labai paprastai, pokalbyje su Vismantės tėvu. Jis be skambių žodžių suteikia Danieliui tai, ko labiausiai reikia – šilumos. Baltapūkių pora, nusprendžianti pirkti butą, simbolizuoja naują pradžią, kurioje Danieliaus nereikia. Jis turi savo gyvenimą, į kurį nori ir turi grįžti. Mediatoriumi tarp praeities ir ateities tampa butas, iš kurio daiktai palaipsniui išvežami, o dulkės iššluostomos. Danielius jame tiesiog būna, ir tai tampa pokyčio ženklu.  

Nors ir gali pasirodyti, jog filmas sklidinas liūdesio ar skausmo, susijusio su praeitimi, visgi taip nėra. Ar jis yra nostalgiškas, ilgesingas? Taip, bet ar nostalgija dalykams kurie mums kažkada rūpėjo, yra blogai? Turbūt ne. Asociatyvūs simboliai (obuoliai), komiškai lengvos ar svajingos situacijos (dainavimas balkone, voro daina, karaokė, ledai su kebabu) primena vaikystę.  O retsykiais užgrojanti prieš kelis kelis metus populiari Vaido Baumilos daina „Kunigunda“ kuria artimą, pažįstamą, lietuviško kurortinio miestelio erdvę, leidžiančią pasijausti, tarsi būtum kartu su personažais Šventojoje. Taip režisierius žaidžia su filmo realybės suvokimu,  kurdamas tikrą kino magiją. Manau, tai nostalgija, kuri nieko nekaltina. 

Filmas „Svečias“ - tarsi svajingas savęs ir aplinkos priėmimas, buvimas čia ir dabar su vaikiškumo gyslele. Su kino komanda, kuriai tiesiog patinka kartu dirbti. Šis filmas yra tarsi eilėraštis, skirtas lietuviškam kinui. Jį reikia pajusti.