Kino teatre. Užrakinti skausmą

Kur eini „Irenos“ demonstravimo kino teatruose laiku, net neieškodamas susiduri su Irenos Veisaitės žvilgsniu ir šypsena kino filmo apie ją plakate. Arba išgirsti, pamatai, perskaitai režisierės Giedrės Žickytės interviu apie filmą. Gyvename anonsų epochoje ir kartais kino kūrinys į ekranus ateina taip gausiai paaiškintas jo režisieriaus, kad nebematai paties filmo, tiesiog netenki galimybės suvokti jį savarankiškai. Tokia realybė: žiūrovą reikia vilioti, atakuoti, prisikviesti. Ypač į dokumentiką. Todėl Giedrė Žickytė elgiasi teisingai, palydėdama savo kūrinius nenuslūgstančiu viešųjų ryšių potvyniu, pokalbiais kone visur ir visiems. Iki tokio lygio, kad primena Brežnevo laikų anekdotą: bijau įsijungti lygintuvą, nes gal ir ten ji(s) kalba. Esmingas skirtumas – Giedrė yra visapusiškai patraukli asmenybė, kamera ją mėgsta, ji per savo interviu dažnai paryškina filmo žiūrėjimo niuansus, kurių gal ir nepastebėtų žmogus, ne tiek įsigilinęs į kūrinį, kiek pati režisierė. Arba jeigu žiūrovai linkę manyti, kad dokumentinis kinas yra tik informacija be jokių meniškų sprendimų, tai tegu žino ir tegu ateina įsitikinti, kad būna visai kitaip.

Pora pačios Giedrės nuorodų apie „Ireną“: žiema pirmuose filmo kadruose ir alsavimas, kai ima skambėti Arvo Pärto opusas fortepijonui „Für Alina“. Režisierė norėjusi žiemos su gausiu sniegu, ir operatorius Eitvydas Doškus nufilmavo išties pasakiško grožio apsnigto Vilniaus kadrus. Jie idealiai tikę Giedrės norui suteikti filmo pradžiai „tam tikrų pasakos motyvų“. O kvėpuoja pianistas Petras Geniušas, skambindamas lėtąjį opusą „Für Alina“ ir sutikęs, kad mikrofonas įrašinėtų ne tik muziką. „Žinoma, alsavimas nėra tai, apie ką yra filmas, tačiau tikiu, kad jis, pasigirstantis tolumoje, veikia žmogaus pasąmonę,“ - tęsia Giedrė portale 15min.lt, ir ji yra teisi. (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/iminti-begalines-sviesos-paslaptis-gyvenime-ir-kine-apie-filma-irena-su-giedre-zickyte-4-2550218?utm_medium=copied)

Tai čia lyg ir šioks toks žiūrovo lavinimas, ne vien reklama. Pridėkime dar, kad žiema susijusi su germanistės ir teatrologės, atviros visuomenės kūrėjos Irenos Veisaitės gyvenimo datomis: 1928 metų sausio 9 dieną ji gimė, po 92 metų – 2020-ųjų gruodžio 11 dieną mirė. O kas iš to, ką matome Giedrės Žickytės filme, gali priminti pasaką? Gal atmosfera Irenos namuose, kur netrūksta svečių ir nuolat skamba bei groja jos trys telefonai kaip įrodymas, kokia ji visiems reikalinga, mylima ir godojama. Gal tai Irenos gyvenimo fabula, pilna netekčių ir skriaudų, visos jos nulemtos 20 amžiaus vidurio istorijos, tačiau nė viena nelaimė nepavertė jos kerštautoja ar kankine, o greičiau – „viena išmintingiausių Lietuvos moterų“, kaip užsimena balsas filmo įžangoje.

Du muzikiniai motyvai lemia filmo nuotaiką. Į smagią pasaką kreipia Irenos telefono muzikėlė, sklindanti, anot filmo vaizdo, net pro jos namų langus Basanavičiaus gatvėje Vilniuje. Susikaupti  ir prisiminti tragedijas, praėjusio amžiaus viduryje ištikusias Lietuvos žmones, ypač žydus, skatina išretinti fortepijono garsai, kurių ritmas netgi padiktuoja filmo pradžios titrų dinamiką. Šitaip su „Für Alina“ įžengiame į filmą, kuris leis pajusti istorijos alsavimą.

Arvo Pärto opusas, netrunkantis nė keturių minučių, filmui svarbus ne tik dėl emocinio krūvio. Neišduosime čia viso „Für Alina“ sukūrimo siužeto, jis yra filme, pakaks paminėti, kad tai kūrinys, skirtas mamos ir dukros ryšiui. Galbūt tai netgi laiškas nepasiekiamai dukrai nuo nutolusios mamos. Filme toji muzika metaforiškai sieja trylikametę (karo metu) ir devyniasdešimtmetę Ireną su jos mama, nužudyta Kauno gete, ir su kita mama – Stefanija Ladigiene, kuri, rizikuodama visos šeimos gyvybe, priėmė ir slėpė paauglę žydaitę. Alina tampa simboliniu vardu įvairių kartų dukroms ir sūnums, kurie žiūrėdami įtaigų Giedrės Žickytės filmą gali pažinti skaudžiausią Lietuvos istoriją per vienos moters gyvenimą. 

Kai žinai filmo kūrimo aplinkybes (jos ne kartą režisierės pasakotos), negali atsikratyti minties, kad pačios Irenos mirtis vos pradėjus filmavimus privertė stipriai koreguoti pradinį filmo sumanymą ir nukreipė jį į Holokausto temas. Juk po 2020-ųjų gruodžio režisierei su heroje teko „bendrauti per archyvus“, o Irena Veisaitė daugiausiai kalbinta būtent Holokausto muziejų filmotekoms, turint tikslą detaliai užfiksuoti ano laiko faktus ir refleksijas apie juos. Bet argi rasi nors vieną filmą, kuris sukurtas tiksliai pagal pradinį sumanymą! Visus, ypač dokumentinius, pakoreguoja realybė, o sunkumai, anot režisierės, tik paskatina kūrėjų sumanumą. Ir Žickytė kruopščiausiai montavo Irenos gyvenimo mozaiką, suradusi archyvuose ne tik jos liudijimus, bet ir atitinkamus vaizdus: ir prieškario Kauną, laisvos valstybės sostinę – jos vaikystės miestą, ir dešimtmetės aplankytą Berlyną su geltonaisiais suolais, skirtais žydams, ir raudonųjų bei rudųjų okupantų įžengimą į Lietuvos miestus. Istorija filme atgyja, veikia, jaudina, jos faktai traiško šitą konkretų žmogų. Šitą trylikametę, kurią matai, žiūrėdamas į suaugusią moterį, santūriai atsakinėjančią nematomam archyvarui. Gal tai Irenos pasaka, ir tebūnie: esą, ji dar uždaryta gete, vadinasi, paauglystėje nutarusi, jog po karo jos misija bus liudyti, kad visa tai, ką jie ten patyrė, niekada nesikartotų. Ji ne skųsis, ne smerks ar nekęs, o liudys. Giedrė Žickytė savo filmu perėmė tokį pasiryžimą.

Filmas liudija ne tik Irenos gyventą laiką, jos patirtis, bet ir jos santūrumą – ypač, kai ji kalba apie jausmus per karą ir pokarį. Apie netektis. Tik režisierė nepalieka savo herojės vien praeities pasakojimuose, montažu nuolat grąžindama Ireną į 21-ąjį šimtmetį. Irena dabartyje, tame juokingai skambančiame epizode, kur ji kalba trimis telefonais, arba tada, kai džiugiai priima savo namuose dvyliktokus – visiškai kitas personažas. Emocionali, temperamentinga, linksma, skleidžianti šilumą, kuri matyt ir traukė bendrauti su ja. Dar vienas filmo klodas vystosi Estijoje, Irenos mylimo žmogaus gimtinėje ir amžino poilsio vietoje (dabar – jų abiejų). Estiškuose epizoduose matai galbūt tokį Irenos portretą, kokio būtų išlaukusi kantri Giedrės Žickytės filmavimo grupė, prisijaukinusi savo heroję, kad su jais ji jaustųsi ne kaip su svečiais ir ne su publika: taip Irena bendrauja su savo šeimos bičiuliu Arvo Pärtu ir jos emocijos susiduria su jo šiaurietišku sąmojum, taip ji prisimena, kiek ašarų jai kainavusi negalimybė dalyvauti emigravusios dukters vestuvėse (nes sovietų laikais emigruoti reiškė atsisveikinti amžiams), arba taip ji, numačiusi sau vietą kapinėse greta mylimojo, rūpestingai skaičiuoja savo vardo ir pavardės raides ir kiek kainuos jas iškalti. Neparadinė Irena.    

„Neutral“ taria Arvo Pärtas, archyviniame įraše pats skambindamas ir komentuodamas savo kūrinį „Für Alina“ – filme tai kaip jungtis tarp praeities ir dabarties. „Neutral“, kartoja kompozitorius, nes pats garsas pasakys viską, nereikia jo skubinti, spausti, daryti patetikos. Irena šitaip archyvams pasakojo apie karo patirtis, ir jos rami kalba, netgi pauzės turbūt labiausiai ir veikia filmo žiūrovo vaizduotę bei jautrumą. Skausmas užrakintas, uždarytas kaip abiejų Irenos mamų nuotraukos ir jas primenantys keli daiktai. Žiūrinčiajam suvokiama to užrakinimo kaina. Tuo labiau, kad Žickytės filme yra ir Eitvydo Doškaus nufilmuoti kadrai su Irenos namų siena, nukabinėta artimųjų nuotraukomis, o didžiausia ir kabanti svarbiausioje vietoje vadinasi „Motinos ranka“, tai Antano Sutkaus kūrinys. Mergytė, prisiglaudusi prie mamos rankos. Tas vaizdas rimuojasi su kitu vaizdu: pačios Irenos rankomis, kai ji pakviesta eilinį kartą liudyti, kas užrakinta ir pakartoti, kas suvokta – atsimenu labiau gerus dalykus, ne blogus. Rankos, kurios išduoda jaudulį stambiu planu.

Kažkaip neišeina pasakoti apie Ireną ir apie „Ireną“ be patetikos. Pačiame filme labiausiai ji suveša pradžios ir pabaigos komentare – autorės žodyje, kuris įveda į filmą, paaiškina istorines aplinkybes (Vilniaus žydiškoji istorija, kurią nutraukė karas) ir išveda, pafantazuodamas, ką Irena išmintingai kalbėtų šiandien. Gražus poetiškas tekstas, bet ar būtinas? Dingsta „neutral“. Ar čia pati režisierė taip stipriai nepasitiki savo filmo įtaigumu?