Atgarsiai. Maži dideli žmonės

Karo Ukrainoje tema dabar jau sunkiai atsiejama nuo lietuvių dokumentinio kino žemėlapio. Skiriasi filmų istorijos, personažai, tembras, tačiau visus juos sieja noras kalbėti apie karo nešamą tamsą. Temos įsišaknijimo priežastys suprantamos - tai ir paprasčiausias žmogiškas solidarumas, ir istorinis dokumentas (kuris ateityje turėtų būti pamoka; bet šios pamokos, kaip žinia, išmokstamos sunkiai), ir būtinybė garsiai kalbėti apie tai, kas vyksta - vaizdas dabar egzistuoja kaip pagalbos šauksmas. Kaip bus gera, kai šios temos vis nauji dokumentiniai kadrai virs archyviniais. Ir ne atsitiktinai šių metų „Nepatogaus kino“ dviejų lietuviškos programos filmuose atsiranda žodis „žmogus“ - tarsi primenant, kas yra svarbiausia ir galingiausia.

Ukrainiečio Ivano Sautkino „Poema mažiems žmonėms“ (Ukrainos, Lietuvos ir Jungtinės Karalystės koprodukcija, 2023 m.) primena ir dar vieną dalyką - kad dokumentiniame kine, nepaisant gerų kadrų, režisierius tiesiog būtinas - ir su šia užduotimi jis susitvarko puikiai.

„Poema mažiems žmonėms“ prasideda, kaip jau nurodo ir pats pavadinimas, nuo tikros poemos. Ją skaito jos autorė, raudonoplaukė Taisija, nusprendusi nesievakuoti ir likti savo namuose. Aplink juos, tiesiog kieme, jau vyksta karas. Bet tik ne Taisijos bute - čia žydi gėlės, ir į vidų ji jo įsileisti net neketina (nors garsiai ir nepasako). Nuo pat karo pradžios į storą sąsiuvinį Taisija rašo savo eilėraščius. Jie jai yra kaip užuovėja, pagalbos būdas išliejant patiriamą siaubą ir sumišimą. Tačiau kartu Taisija šventai tiki, kad jos poezija yra galingas ginklas, suteikiantis stiprybės Ukrainos kariams ir galintis pažadinti žmogiškumą tų, kurie kovoja priešo pusėje. Filme Taisiją pamatysime ne kartą ir vis su nauju eilėraščiu - jų ji turi kiekvienai progai.

Ne kartą pamatysime ir Taisijos bendražygę Zinaidą. Šioji, kaip ir Taisija, renkasi pasipriešinimą, tik priešingai, nei draugė, į sąsiuvinį ji rašo ne eilėraščius, o per miestą važiuojančius karius ir jų įrangą, ir viską perduoda Ukrainos kariuomenei. Nuostabi, net paradoksali scena, kur ji į kamerą skaito viską, ką suregistravusi per dieną - sunkvežimius, tankus, šarvuočius. Prie lango rymanti žilagalvė senutė ne tik akylai suseka ir skiria, kas pravažiuoja jos gatve, bet ir yra tikroji rezistencijos dalyvė.

Taisijos ilgus skambutis sūnui, Zinaidos pasakojimas apie tai, kaip vos spėjo paslėpti telefoną, byloja ir apie asmenines tragedijas, ir apie nuolatinį pavojų, kuriame gyvena šios dvi moterys. Tačiau tai - tik maži intarpai bendrame filmo audinyje. Sautkinas vengia manipuliacijų jų padėtimi, neverčia atsakinėti į sudėtingus klausimus ir dėstyti savo patriotizmo ir pasipriešinimo filosofijos. Jis jų klausosi ir leidžia jų darbams kalbėti už jas pačias. Tad režisierius Taisiją ir Zinaidą pasirenka rodyti tokiomis, kokiomis pačias save mato ir jos - moterimis, net ir tokioje situacijoje nepraradusios savo tvirtybės ir orumo, stovinčiomis aukštai iškeltomis galvomis.

Antroji ir turbūt pagrindinė „Poemos mažiems žmonėms“ linija - tai istorija apie Antono vadovaujamą savanorių komandą, rytiniame Ukrainos fronte bandančią evakuoti dar neišvykusius gyventojus. Dalis jų išvykti nenori, daliai jau per sunku tai padaryti savarankiškai. Režisieriaus rankose šie trumpi, neretai pasikartojantys evakuacijos epizodai tampa vientisu pasakojimu, šiek tiek primenančiu kelio filmą. Tai ne tik fizinė kelionė per karo apimtą rytinį frontą. Tai - vilties ir žmogiškumo kelias. O žmogiško jautrumo viskam, kas gyva, filme daug. Jis auga kaip Taisijos ir Zinaidos puoselėjamos gėlės (todėl ir kadras su prižiūrimomis gėlėmis pilko monolito fone yra labai simoboliškas), prasikala virš karo siaubo, plinta su kiekvienu švelnumo aktu. Jį sėja, visų pirma, patys savanoriai, nežiūrėdami savęs, ieškodami pasilikusių ir įkalbinėdami juos išvykti. Jie pervargę - šitai gerai iliustruoja viena scena, kurioje keli medikai per dvi dienas turi pakonsultuoti 400 pacientų. Rūsio kabinetuose jie kiekvieno apsilankiusio spėja paklausti kaip jis jaučiasi net žinodami. O visai greta yra ir jų kolegų kapinės – žuvusių besėjant gerumą.

Potencialių kandidatų sąrašai savanorių telefonuose niekaip nesibaigia, visi į ekipažus tiesiog netelpa, kyla ir etinės dilemos - ką paimti, ar vežti sunkiai sergantį, iš lovos turbūt niekada nebepakilsiantį žmogų. Tą akimirką jie puikiai suvokia, kad kiekvienas sprendimas nepaimti žmogaus gali būti mirties nuosprendis. Nepaisant nieko, jie veža visus, kas tik telpa, ką tik spėja įkalbėti. Kartu su savininkais važiuoja šunys ir katinai - nėra mažiau svarbios gyvybės.

Įdomu tai, kad Sautkino žvilgsis nefiksuoja paties karo - priešų, jų tankų, aktyvių veiksmų. Tačiau už juos iškalbingesnės paliktos žaizdos - ištuštėję daugiabučiai pabirusiais langais ir vėjo taršomomis užuolaidomois, duobės gatvėse (iš jų gyventojai semia vandenį), net Taisijos ir Zinaidos užrašai. Režisierius stebi kaip mažieji žmonės per savo kasdienio gerumo aktus, tampančius pasipriešinimu prieš negailestingą karo mašiną, tampa milžinais. Ir jie neša viltį. Simboliškai ją neša ir filmo finale Tasijos su Zinaida ragaujamas naminis vynas - išsiilgtos ramios, kiek nerūpestingos kasdienybės simbolis. Gyvenimas, nepaisant visko, tęsiasi toliau.

Ukrainos tema vietą randa ir režisierės Gailės Garnelytės „Sutikau žmogų“ (2025). Jis savo fabula šiek tiek primena dokumentinį filmą „Pro begalybės objektyvą“, pasakojusį apie fotografą Oleksandrą Hliadelovą, tapusį neoficialiu visos Ukrainos istorijos metraštininku. Filme režisierė žvelgia į fotografą Atrūrą Morozovą ir jo sutiktus žmones, tapusius jo nuotraukų personažais. Greitai tampa aišku, kad Morozovui svarbūs ne tiek patys kadrai, tačiau ir už nuotraukų besislepiančios personažų asmeninės istorijos - panašu, kad iš čia atsiradęs ir filmo pavadinimas.

Filmas dalinamas į tris dalis: „Rita“ - pasakojantis apie vienišą trijų vaikų mamą Ritą, „Ukraina“ - apie Morozovo sutiktus karius ir karo paliestų žemių gyventojus 2015 metais, „Danutė“ - kuriame stebima vieniša, savo namelyje gyvenanti buvusi geografė. Filmavimo komanda kartu su fotografu lanko jo personažus (sunku suprasti tik dėl Ukrainos dalies, nes bent dalis vaizdo įrašų, regis, yra paties fotografo to laikmečio liudijimai). Akivaizdu, kad siekiama tęstinumo bandant statiškas nuotraukas paversti istorija, leidžiant žiūrovui pamatyti tai, ką matė pats fotografas, kurdamas savo darbus. Todėl kartais matome ir patį Morozovą, palinkusį prie savo nuotraukų, pasakojantį savo patirtas emocijas ir su užfiksuotais žmonėmis susijusias istorijas.

Vienišos motinos Ritos gyvenimas nebuvo ir nėra lengvas. Nuotraukos, kuriose ši žvelgia į savo atvaizdą veidrodyje, kiek melancholiškos, tačiau liūdesys juose pinasi su tvirtybe. Tokią ją - stiprią, gražią, pasitikinčią savimi - nori matyti fotografas, o turbūt ir pati Rita. Ne veltui vienoje scenų Rita įvairiais rakursais fotografuoja pati save - gyvenimo daug kartų sužeista moteris taip ieško grožio. Emociją pagauna ir kita scena - už kadro keliaaukščiais keiksmažodžiais plūstasi dukra. Kamera stebi Ritą - šioji pavargusi, akivaizdžiai įskaudinta, bet išlieka rami. Istorija nutyli, kas vyktų išjungus kamerą, tačiau būtent tą akimirką matome Ritą iš Morozovo nuotraukų.

Persikeliame į karo apimtą Ukrainą. Kadrai - iš fronto, į juos papuola ir kariai, ir civiliai. Girdime daugiau fotografo balso, o kartu - ir jo filosofijos. Tai jis seka savo personažų, kurių bent dalis - jau nebe šiame pasaulyje, likimus, bando pateisinti, įsigilinti į kiekvieno jų perspektyvą, net jei asmeniškai ši jam ir nepriimtina. Auksinė scena, kurioje lagaminą tempiančios moters paklausiama, ar čia - jos namai, o jai belieka atsakyti, kad jau nebe.

Nesunku suprasti, kad nėra lengva girdimam pasakojimui surasti ir tinkamai panaudoti archyvinius kadrus. Tačiau čia ir įvyksta disonansas tarp fotografo istorijų, nuotraukų ir vaizdo medžiagos - pastaroji dažnai tiesiog per skurdi ir neatliepianti to, kas telpa nuotraukose ir paties Morozovo prisiminimuose, jo skausme, juntamame dėl pasaulyje vykstančios neteisybės. O taip norėtųsi pamatyti karę Lisą, kuri, anot fotografo, per minų lauką žengė kaip per parketą.

Paskutinė dalis priklauso Danutei - buvusiai geografei. Morozovas savo pasvarstymais matomam vaizdui suteikia aiškų atspalvį - pasaulį gerai pažinusi keliautoja dabar vieniša įkalinta mažame namelyje, iš kurio retai beišeina. Epizodas poetiškas, pilnas rimties, dokumentika kiek primena Stonio ar Matelio darbus. Panašu, kad Danutės istorija geriausiai atliepia ir režisierės išsikeltus tikslus gyvenimui prikelti humanistinę Morozovo fotografiją - su visomis už jos slypinčiomis istorijomis, emocijomis ir kartu - dalimi paties fotografo į sutiktus žmones įdėtos širdies. Epizodui priklauso ir dar viena nuostabi, nesuvaidinta scena - Danutės vardijamas prekių sąrašas. Prasidėjęs bulvėmis, jis vis plečiasi, plečiasi, kol baigiasi vynuogėmis. Negali pykti - akivaizdu, kad ta maža prabanga jos gyvenime yra retas svečias.

Vis dėlto „Sutikau žmogų“ stokoja to, ką turi „Poema mažiems žmonėms“ - vientiso pasakojimo, bendros žinutės, galinčios į visumą apjungti tris filmo dalis. Žinoma, juos sieja Morozovo fotografinės istorijos, tačiau tezės, jog fotografas yra humanistas, mylintis savo personažus ir juose matantis žmones (kokie jie bebūtų), tiesiog nepakanka - žiūrint vis kyla klausimas „į kur visa tai veda?“. Drąsesnis režisierės žvilgsnis, jos pačios autorinis apibendrinimas būtų šiam filmui suteikęs jo vertą pabaigą.