Po premjeros. Apie tai, kas niekam nepriklauso

Šių metų Europos kino festivalyje „Scanorama“ parodytas Nerijaus Mileriaus režisuotas dokumentinis filmas „Senio kelionės“ pateisina savo pavadinimą - jis iš tiesų yra apie keliones. Ir (visa laimė) nepateisina išankstinių lūkesčių apie dar vieną biografinį filmą su kalbančiomis galvomis, rodomomis filmų ištraukomis ir beriamais faktais. Aktorius Juozas Budraitis, be abejonės, įdomus personažas, turbūt nepabostų klausytis jo istorijų apie sukurtus vaidmenis ir gyvenimą, kunkuliavusį kino aikštelėse. Neįklimpti į tokius charizmos kerus sunku, ir tai netgi būtų pateisinama. Vis dėlto aiški režisieriaus vizija ir talentinga filmo kūrybinė grupė „Senio keliones“ paverčia ne vieno žmogaus, o daugiasluoksne istorija.

Vargu ar filmas galėtų prasidėti kitaip, kaip tik nuo paties Budraičio kelionės į praeitį. Montažo režisierės Gabrielės Urbonaitės, garso režisieriaus Juliaus Grigelionio ir operatoriaus Eitvydo Doškaus darbas filme jaučiamas (ir vertas pagirti) nuolat. Statiškos asmeninio archyvo nuotraukos tarsi atgyja prieš stebėtojo (ne tik žiūrovo, bet, kaip pamatysime, ir Budraičio) akį - jas ne tik matai, bet ir girdi. Skubiu ritmu pasileidžiama per kelias ištraukas iš ryškiausių filmų. Po to - gana teatrališkas atsitraukimas nuo ekrano ir akistata su filmo kaltininku - „seniu“, kaip nurodo filmo pavadinimas ir titrai, kartu tarsi ranka mostelint į daugelį jau praėjusių metų. O tada - arklio tempiamu vežimu, ir traukiniu kartu keliaujame į Klaipėdą ir turbūt į ankstyviausius aktoriaus prisiminimus.

Vaizdingame kadre matome Budraitį vienoje Klaipėdos gatvių, kur kadaise stovėjo jo vaikystės namas ir kur dabar tėra automobilių stovėjimo aikštelė. Kadras iškalbingas, sujungiantis praeitį su dabartimi, ir prisiminimus (kartais ir apgaunančius, miglotus) - su realybe. Šios temos filme, nors ir besikeičiančia forma, iškyla vis iš naujo.

Asmeninio matmens - tos tikrosios biografinės kelionės - „Senio kelionėms“ netrūksta. Kartais tai monologas į kamerą, prisiminimai, kurie skamba kaip išpažintys. Tik tos išpažintys lengvos, tarsi seniai nebebūtų ką slėpti - kad ir apie kadaise patikusias mergaites, gyvenusias kaimynystėje. Asmeninio gyvenimo detalės randa kelią ir kitaip - pokalbiuose su draugais, tarp kurių - ir silpnaregiai (o šiuos, kaip paaiškėjo, Budraitis pažino per savo tėvą), santykyje su anūke, vienos scenos iš „Niekas nenorėjo mirti“ ir jos aptarimo iš asmeninių jausmų perspektyvos (tai išties suteikia epizodui papildomų prasmių, svorio). Visai neprovokuotos šios asmeninės detalės įsiterpia į bendrą audinį. Ir koks gražus, kad ir trumpas, epizodas su aktore Zuzana Kocúriková kalbant apie meilę (ir visa kita)!

Kartu šis filmas yra kelionė per gyvenimą, beveik nuo gimimo ir iki pat mirties. Nuostabus, tikslus Urbonaitės montažas scenoje, kurioje vėl susitikę Budraitis ir aktorė Gerlinda Kopelman jos bute besijuokdami pasisuka, ir staiga, jau vėl jauni, apsikabinę bėga per gatvę „Merginoje juodais rūbais“. Vėliau kadruose šmėkšteli ir buvusių bendražygių - aktorių ir režisierių - kapai. Vaizdžiai konstatuojamas faktas, kad pastarųjų vis daugėja gyvųjų nenaudai. Vis dėlto nuo mirties filme jau nebesislepiama, į tai, kas neišvengiama ir kas nepriklauso nuo niekieno valios, žvelgiama betarpiškai ir su humoru - kaip kad aptarinėjant Mindaugo Skudučio paveikslą su giltinėmis, ar kiek makabriškoje scenoje besilyginant su toje pačioje studijoje saugomu tikru žmogaus skeletu.

Paradoksalu, kad atviru tekstu apie filmus kalbama gana mažai. Regis - tik trumpa scena apie jau minėtą „Niekas nenorėjo mirti“ ir Žalakevičių, finalinė Budraičio meilės deklaracija kinui ir jo suleidžiamoms šaknims. Ir vis dėlto tai - tikroji kelionė per kiną ir jo istoriją. Per Lietuvos (ir tuometinio bloko) kiną, kurio nedaloma dalimi yra pats Budraitis, žaidžiant trumpais filmų intarpais, užuominomis, atrodo, net nenurodant, iš kur jos paimtos, tad paliekant šį spėlionių ir nostalgijos žaidimą žiūrovui. Iškyla ir personalijos - kad ir aktorė Kopelman, kine spindėjusi trumpai, bet ryškiai, o po to pasirinkusi užsidaryti savo pasakų trobelėje. Tačiau kartu tai ir kelionė per Europos kiną, kurio dalimi norėjo, galėjo, turėjo būti lietuviškas kinas. Kurgi kitur užsuks Budraitis Slovakijoje, jei ne į „Fellini“ restoraną? Dėl istorijos apie Antonionį suskausta širdį - net nuostabu, kad kitu laiku, kitomis aplinkybėmis šioji galėjo baigtis visai kitaip?

Tad vieno žmogaus istorija „Senio kelionėse“ tampa pasakojimu apie žmones, kiną, laiką ir vietas. Šie, kaip teigiama finalinėje filmo citatoje, galbūt niekam ir nepriklauso. Tačiau vis tiek išlieka atmintyje. Ir kartais - juostoje.