Kino teatre. Bi-bi-bi-BIX rieda per istoriją

Emilio Vėlyvio pirmoji dokumentika „BIX – beveik Nirvana“ tokia dinamiška ir ultrasiautulinga, kad ilgesnis nei pusantros valandos filmas žiūrisi kaip fejerverkų kaskados. Ir beveik neatskirsi, kur surežisuota ir suvaidinta, o kur įmontuoti tikri  archyviniai kadrai, kurių roko grupė turi apsčiai. Beveik neatskirsi! Tai reiškia, kad nuo pirmo epizodo priimi Emilio Vėlyvio pasiūlytą žaidimą – tikėti, kad ekrane viskas „iš tikrųjų“.

Patys pagalvokim: Samas, t. y. Saulius Urbonavičius, BIX įkūrėjas ir pagrindinis grupės artistas sėdi sau namie, lyg niekur nieko groja gitara, tuo tarpu pro langą matosi sustojusi DHL mašina ir kurjeris, nešinas dėže; gretimame kadre kamera seka tą kurjerį, lipantį laiptais, padedantį dėžę ties vienomis durimis, jis skimbteli ir nueina (taip būna?); netrukus tas duris atidaro Samas, kiek nustemba, kad nėra jokio skambinusio žmogaus, bet pamato dėžę; įsinešęs ją į namus, atidaro ir kadras net nušvinta nuo dėžės turinio bei Samo, reaguojančio į siurprizą! (Siurprizui čia irgi reikėtų kabučių :)

Jeigu patikėjom, kad taip ir buvo, kad operatorius Petras Skukauskas tiesiog viešėjo pas Samą ir kažkaip netyčia filmavo, atsitiktinai kamerą laikydamas tokiu rakursu, kad pro langą matytųsi siuntinių mašina ir kurjeris. Gerai, patikėkim, nes tai konceptuali žaidimo ir filmo pradžia ir net pabaigos akcentas. Juk epizodas kartosis, minimaliai kitaip nufilmuotas. Ir juk atidarytos dėžės turinys šviečia ne šiaip sau. Gautoji siunta iš Vokietijos – prieš tris dešimtmečius įrašyta BIX pirmojo koncerto Berlyne juosta – pasufleravo filmo struktūrą: šiandien, šitam filmui BIX susirinks ir keliaus groti į tą patį Berlyno klubą panašiai, kaip jie jauni keliavo anuomet, vadinasi, sės į autobusą ir tai bus prisiminimų kelionė. Šįkart autobusas bus papuoštas milžiniška pripūsta kiaule, pritvirtinta ant „Ikarus“ stogo, ir drauge važiuos filmavimo grupė. Nes dabar BIX ne šiaip vaikinukų grupė iš Šiaulių kultūrkės, o legenda.

Per šitą kelio filmą žiūrovai sužinos apie sovietmetį ir jo požiūrį į „supuvusių Vakarų“ muziką įvairių dalykų, kuriuos, tarkime, galbūt žinojo iš bendro išsilavinimo arba kitų filmų ir memuarų (draudė, persekiojo, kirpo), ir tiek to, tarp žinomų bendrų dalykų visada atsiras konkrečių detalių, būdingų tik konkretaus asmens patirčiai, šįkart Sauliaus Urbonavičiaus: kad ir tas armijoje ant sniego jo išmyžtas Lenino profilis. Pagaliau, Šiauliai ir jo muzikos pogrindis su visais personažais, šiandien galinčiais tai papasakoti – lobis dokumentiniam kinui, sąmojinga istorija, smarkiai verta įamžinimo visais žanrais.

Bet jau kai BIX pasiekia aną Berlyną ir prasideda grupės koncertų turai po Europą ir net Ameriką, kai nutinka įrašai prabangiose garso studijose, kažin ar atsiras daug žinančių apie tai. Faktą gal ir įmanoma žinoti, bet faktus supusi atmosfera filmo žiūrovus įsuka į karuselę, kuri stebina, stulbina. Ir vėl kartais verčia stabtelėti, ištiktiems klaustukų: ar visa tai tikras archyvas, ar Emilio Vėlyvio fantazija, artistų ir statistų įkūnyta šio filmo vizualumui praturtinti ir BIX sėkmės istorijai pagražinti? Gerai, mes susitarėm, kad tikime ir žaidžiame tą žaidimą, nekvestionuodami. Suprantame, kad draugystės epizodas su Lenkijos ūkininkų šeima, auginančia mylimą paršiuką, ir vėliau Samas, pasigrobęs tą gyvūną – čia tiems, kas turi humoro jausmą. O visa siužeto linija, skirta in memoriam pirmajam BIX prodiuseriui Marijui Brasiūnui, kuris neįtikėtinai sėkmingai parūpindavo grupei aibę kontraktų Europoje? O jo žūtis avarijoje, susidūrus su lėtai važiavusiu raudonu „Žiguliuku“? Štai, tas raudonas pavojaus pavidalas kaip tik įsuka į kadrą, ir kruvini kūnai, ir žioplių minia, išsiritusi iš autobuso, atsitiktinai važiavusio tuo pačiu atokiu keliuku...

Gal ir geras, gal ir nekaltas vaidybinių ir dokumentinių kadrų painiojimo žaidimas, tik dokumentiniame kine jis kelia šiokią tokią riziką. Ar gali tikėti viskuo, ką rodo ir pasakoja toks filmas? Gal režisierius tave mausto daug daugiau, nei atpažinai? Kalbant filmo žodynu, gal tau pakišinėjo kiaulę dažniau, nei rodė rožinį kiaulės formos balioną ar tikrą paršiuką?

Tačiau, kas tikrai tikra, tai BIX muzikantai, jų charakteriai, jų kalbos manieros, mimikos, reakcijos. Net pasodinti į kadrą ant vintažinio memuarų fotelio jie išlieka autentiški, ir tai nepaprastai brangu. Tad ir pačią BIX istoriją įmanu susidėlioti kuo tikresnę, nenušlifuotą viešumai, patvirtintą ne vien kadrais, bet ir grupės veiklos liudytojų iš muzikos pasaulių. Ir vėl, kaip su tuo armijoje išmyžtu ant sniego profiliu (patikėjom, kad jis tada ir įamžintas :), veikia detalės: vykdavusių koncertų Sporto rūmuose klimatas – per Samo pasakojimą apie tualetus. Ne tik per pasakojimą, bet ir per, galima sakyti, miniatiūrą su šepečiu.

Samo filme daug. Daugiausia. Jis pagrindinis grupėje ir Vėlyvio kūrinyje. Gal kad šnekiausias, gal kad kiti likę Šiauliuose, gal kad Samas – vienas iš filmo prodiuserių ir kone vienintelis BIX narys, gyvenantis iš kūrybos. Kitiems teko rinktis proziškesnes profesijas, nors BIX vis dar susirenka pagroti. Samas, t. y. Saulius Urbonavičius inicijavo filmą apie BIX ir jis trykšta istorijomis. Režisieriui nereikėjo jo jaukinti prie filmavimo technikos. Pripratęs per grupės koncertų metus ir per darbus televizijoje. Pripratęs būti centre. Laimei, nepripratęs savo istorijomis būti „širdžių ėdiku“ (tokia grupė, informacija – filme) ar pasakų sekėju, tad ir BIX istorija, jo ir muzikantų pasakojama, gana šiurkšti, tuo ir patikima. Ypač aktualus laisvės motyvas: groti, kaip artima, kaip norisi, o ne kaip perkama ir parduodama.