Atgarsiai. Trumpametražių filmų ruduo

Stebint „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkurso „Europos blyksniai“ programą, nejučia kyla mintis, kad trumpametražis vaidybinis kinas, kurį dažniau renkasi kurti kino mokyklų studentai, formos požiūriu yra labiau apribotas nei dokumentika. Užsienio režisierių darbuose dažniau pasirodo vilties, svajonių ar net fantazijos naratyvai, o štai lietuvių filmuose nuolat kartojasi įstrigimo, vidinio konflikto ar neišsipildančio išsilaisvinimo motyvai. „Europos blyksnių“ programos sudarytojai toliau laikosi nuoseklios taktikos – rodyti žanriškai įvairų lietuvišką trumpametražį kiną. Ir ši strategija atsiperka: šiemet debiutinį animacinį filmą programoje pristatė Gertrūda Nemčauskaitė, turinti stiprų Igno Meilūno ir Justės Beniušytės prodiuserinį užnugarį. Tuo tarpu pagrindiniu programos laureatu tapo įvairios patrties kine turinčios režisierės Aušros Lukošiūnienės dokumentinis filmas „Pra/rasti pasauliai“, dar kartą priminęs bendrą lietuviško kino tendenciją – dokumentika vis dar išlieka stipresnė nei vaidybinis kinas.

Kita vertus, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta lietuviškų trumpametražių dokumentinių filmų programa siūlo dar daugiau atradimų – čia atsiveria įvairūs formos eksperimentai ir netikėti, asmeniškai artikuliuoti pasakojimo būdai. Galbūt tam įtakos turi tai, jog programa nekonkursinė, jos autoriai labiau rizikuoja. Trijų filmų programa peržengia teminio bendrumo ribas ir veikia kaip savarankiška, kruopščiai atrinkta kuratorinė patirtis.

Lietuviški trumpametražiai Scanoramoje

Kambariokai (rež. A. Balčiūnas, M. Juodvalkytė)

Naujausiame Arno Balčiūno ir Mildos Juodvalkytės trumpametražiame filme „Kambariokai“ pabaigos titruose nurodoma, kad kūrinys įkvėptas Helen Verhoeven paveikslo „Near Death Material“. Šio paveikslo scena tampa ir finaliniu filmo kadru, todėl galima numanyti, jog pasakojimas buvo dėliojamas nuo pabaigos – kuriant prielaidą, kas galėjo įvykti iki šio taško.

Filme vaidina aktoriai Martynas Mockevičius (trumpo metro kino žiūrovams pažįstamas iš ankstesnių Arno Balčiūno filmų „Pravažiavus Olando kepurę“ ir „Hablo dėsnis“) bei Klaudijus Matijošaitis – jie įkūnija kambariokus, gyvenančius bendroje buityje. Trumpam ekrane pasirodo ir aktorė Lugnė Ladauskaitė, kurios vaidmuo čia antraeilis, labiau skirtas Matijošaičio veikėjo charakteriui išplėtoti. Scenoje, kurioje Martyno personažas ramiai prausiasi duše, o į patalpą užsuka Klaudijaus veikėjas, netikėta akistata veidrodyje tampa įtampos ir seksualinio potraukio impulsu. Tarp veikėjų užsimezga nebylus žaidimas, kuris kulminacijoje išsirutulioja į tragišką baigtį.

Palyginus su ankstesniais Balčiūno darbais, „Kambariokai“ – kol kas brandžiausias ir nuosekliausias filmas. Jame juntamas aiškus autorių santykis su pasakojama istorija, estetiniu sprendimu ir veikėjų dinamika. Vienas įdomiausių pasirinkimų – pasakojimą pateikti visiškai be žodžių, remiantis vien kūno kalba, žvilgsniais ir reakcijomis. Tai padeda išlaikyti įtampą ir kartu suteikia filmo logiką papildančio teatrališkumo pojūčio.

Razboras (rež. Silvija Kuodytė)

Jaunosios režisierės Silvijos Kuodytės antrasis trumpametražis filmas „Razboras“ dera su atpažįstamu kino kontekstu – tiek dėl jame vaidinančio Roberto Petraičio, kurį žiūrovai neseniai matė pagrindiniame vaidmenyje R. Zabarausko filme „Aktyvistas“, tiek dėl stilistinės krypties: niūrios atmosferos, įtampos kupino veiksmo ir dramatiškų susidūrimų. Tai trumpametražis kelio filmas, kuriame keturi jaunuoliai leidžiasi į naktinį pasivažinėjimą atokiais keliais: jie geria, juokauja, provokuoja aplinkinius ir tik per plauką išvengia konflikto.

Tai dar vienas pasakojimas apie jaunus žmones, ieškančius nuotykių iš nuobodulio, – žanras, kurio sėkmingu pavyzdžiu galėtų tapti ir Marijos Kavtaradzės filmas „Man dvim keli“. Visgi „Razborui“ kol kas pritrūksta vidinio „svorio“ – ne tiek idėjos, kiek jos išplėtojimo. Vis dėlto tokio tipo istorijos reikalauja itin tikslios atmosferos konstrukcijos ir jautraus psichologinio santykių tarp veikėjų vystymo. To pritrūkus, filmas rizikuoja tapti paviršutiniška, nors ir ambicinga, emocionalios jaunystės iliustracija – labiau akimirksniu pagauta nuotaika nei gilesne patirtimi.

Pingvinas ir balandis (rež. Gertrūda Nemčauskaitė)

Debiutinis režisierės Gertrūdos Nemčauskaitės filmas – sustabdyto kadro plastilino animacija – pasakoja apie dviejų antropomorfinių gyvūnų, pingvino ir balandžio, konfliktą vienoje miegamojo rajono daugiabučio laiptinėje. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta istorija, tačiau būtent šiame paprastume slypi filmo žavesys: santūri, bet universali žinutė apie draugystę perteikiama be didaktikos, su švelniu humoru ir šiluma.

„Pingvinas ir balandis“ – tarsi animacinis „unisex“ rūbas, tinkantis visų kartų ir nuostatų žiūrovams. Visgi svarbiausia čia – ne siužetas, o forma. Filmas išsiskiria subtilia, talentingai įgyvendinta plastilino estetika, kurioje gyvūnų charakteriai atskleidžiami kone vien tik per veido išraiškas, kūno kalbą ir kelis intuityviai atpažįstamus garsus. Rezultatas – itin gyva, empatiška miniatiūra, primenanti, kiek daug galima pasakyti be žodžių.

Pra/rasti pasauliai (rež. Aušra Lukošiūnienė)

Trumpametražiai filmai dažniausiai siejami su jaunais, dar tik pradedančiais režisieriais. Šia prasme dokumentinis filmas „Pra/rasti pasauliai“ iškrenta iš bendro konteksto – jį kūrė kino srityje profesinę patirtį sukaupusi Aušra Lukošiūnienė. Svarbu paminėti ir tai, kad jos ankstesnis darbas „Juoda“, pasakojantis apie architektą Valdą Ozarinską, sulaukė puikių atgarsių.

Šįkart Lukošiūnienės dėmesio centre – fotografo Raimundo Urbono kūryba ir asmenybė. Filmas prasideda itin intymiai – nuo režisierės prisiminimo apie susitikimą su Urbonu. Toks dokumentinio kino sprendimas, kai pasakojimas kuriamas iš asmeninės, subjektyvios perspektyvos apie pažįstamą asmenį, kol kas išlieka gana retas lietuviškame dokumentiniame kine, o šiame filme jis sukuria unikalią, dienoraštinę atmosferą.

Ekrane besikeičiančios Urbono nuotraukos, kelionės automobilio langu vaizdai, archyvinė medžiaga ir pasakotojos balsas susilieja į jautrų, ramų laiko tėkmės koliažą. Žiūrint „Pra/rastus pasaulius“, apima pojūtis, lyg kas nors atverstų savo asmeninio dienoraščio puslapį – ne tam, kad pasidalintų konkrečiomis detalėmis, bet kad pakviestų į kolektyvinę refleksiją apie bėgantį laiką.

VDFF lietuviški trumpametražiai

ji laukia saulėlydžio (rež. Martyna Ratnik)

Filme „ji laukia saulėlydžio“ padrikos vizualinės asociacijos virsta mistiška kelione po režisierės minčių labirintą, kurio atspirties tašku tampa siekis išsilaisvinti iš paslaptingo prakeiksmo, apie kurį užsimenama pačioje filmo pradžioje. Požiūris į kino kūrimą kaip į išpažintį, leidžiančią kūrėjui per juostą reflektuoti asmeninius išgyvenimus, čia pasirodo kaip įdomi ir gaivi autorinio kino forma.

Šiame prisiminimų ir kasdienybės akimirkų koliaže režisierė Martyna Ratnik reflektuoja asmeninės patirties unikalumą ir gyvenimo laikinumą. Kontrastuodama vaikišką džiaugsmą su melancholiška tyla, ji sukuria jautrią pasakojimo struktūrą: šešiametės autorės kadras, kai ši, ką tik išlaikiusi stojamąjį egzaminą į muzikos mokyklą, džiaugsmingai bėga ieškoti močiutės į virtuvę, nutrūksta ties pačiu veiksmo momentu ir pereina į tylų tuščio kambario vaizdą, kur ant sienos – tėčio nutapytas močiutės portretas. Tokia montažo logika pradeda rutulioti gyvenimo cikliškumo temą, jungdama asmeninę atmintį su jos fiziniais, netikėtai trapiais ženklais. Filmas užsibaigia taip pat subtiliai – saulėlydžio kadrais, kurie tampa nuolatinės kaitos simboliu, ir už kadro skambančiais merginos žodžiais apie kraustymąsi, dar kartą primenančiais, kad niekas šiame pasaulyje nėra galutinė stotelė.

Gulbės nugara (rež. Marija Nemčenko Aržanych)

Tarpdisciplininio meno kūrėjos Marijos Nemčenko Aržanych trumpametražis filmas „Gulbės nugara“ – konceptuali, estetiškai niuansuota esė apie rusiškos baleto mokyklos discipliną ir jos poveikį kūnui bei individualiai laisvei. Gulbės figūra čia tampa simboline nuoroda į klasikinį baletą, ypač į „Gulbių ežerą“, kuris įkūnija griežtą grožio ir tobulumo idealą, ilgai formuotą ir palaikytą sovietinės estetikos. Tačiau filmas kalba ne tiek apie baletą, kiek apie tai, kaip meninė sistema gali tapti kontrolės įrankiu, o kūnas – to įrankio medžiaga.

Nors akivaizdu, kad „Gulbės nugara“ yra hibridinė, surežisuota dokumentika, žiūrint filmą sudaromas įspūdis, jog regime veikėjo kasdienę rutiną. Šokėjo Oliver Connew diena – nuo ryto, kai jis savo namuose stebi Rudolfo Nurejevo solo variaciją ekrane, iki kelionės į šokių studiją ir pokalbio su režisiere – pateikiama taip natūraliai, kad beveik išnyksta riba tarp dokumentuotos realybės ir stilizuotos fikcijos. Šis pasirinkimas leidžia subtiliai analizuoti galios ir kontrolės mechanizmus, slypinčius net iš pirmo žvilgsnio kasdienėse menininko veiklose. Įsimintina scena, kurioje šokėjas judina rankas, lyg šokdamas kartu su šalia skraidančia muse, įgauna metaforos reikšmę – kaip subtilus komentaras apie galios pozicijų dinamiką. Filmas nufilmuotas 16 mm kamera, kurios tekstūra suteikia vaizdui sapniškumo, o bendra nuotaika tampa tarsi akimirkos tarp realybės, prisiminimo ir išsilaisvinimo.

Telieka tik pėdsakas (rež. Miklos Tamas Ambrozy, Gailė Griciūtė)

Filmas „Telieka tik pėdsakas“ prasideda prologu apie pagarbų elgesį su indėnais, o netrukus sekame paskui žvilgsnį, kuris nukelia ne tik į miško peizažą, bet ir į erdvę, kur knibžda vabzdžiai, augalėliai ir mikroskopiniai gyvybės pėdsakai. Šiame eksperimentiniame kūrinyje ekranas padalytas į dvi dalis: vienoje rodomi gamtos objektai žmogaus akimis, kitoje – per mokslininko mikroskopo lęšį. Už kadro pasikartojanti mantra, susidedanti iš kelių trumpų sakinių, sukuria meditacinę, beveik barokinę „memento mori“ nuotaiką. Iš dulkės gimęs, į dulkę pavirsi – šią mintį filmas ne tiek pasako, kiek leidžia pajusti, ir tuo tarsi netiesiogiai pratęsia programoje rodyto filmo „ji laukia saulėlydžio“ refleksijas apie laikinumą ir išnykimą. Tiesa, jo konceptualumas ir estetinė kokybė verčia svarstyti, kad gal filmas labiau tiktų rodymui meno galerijoje nei kino salėje.

 

Tituliniame - filmo "Pra/rasti pasauliai" kadras.