Po premjerų. „Liūdnieji kalneliai“ ir kitokios tikrovės

Sausio 21–27 d. vykusiame 19-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje buvo pristatytos dvi konkursinės nacionalinės programos, kuriose parodyta dešimt filmų. Ieškoti visus šiuos darbus jungiančio vieno vardiklio būtų bergždžia, tačiau kiekvienos programos viduje nesunku pastebėti teminę ir kontekstinę logiką, kuri suteikė pagrindą ir šios apžvalgos struktūrai.

Įdomu tai, kad šių trumpųjų filmų kryptį, regis, formuoja ne tiek jie patys, kiek per pastaruosius metus ryškiai sustiprėjęs „vyresnysis brolis“ – lietuviškas ilgametražis kinas. Galbūt todėl šių metų nacionalinėse programose juntami ne tik Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ švelnios romantikos ir nostalgijos, bet ir Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ siurrealizmo atgarsiai.

Nacionalinė konkursinė programa I

Jaukiai apsnūdęs režisierės Severinos Vaičiūnaitės filmas „Holograma“ seka jaunuolių Sofijos ir Adomo naktinį klaidžiojimą Vilniaus gatvėmis. Ieškodami ryšio tarp asmeninių paslapčių ir atsitiktinių kitų žmonių stebėjimų, jie atranda trumpalaikę, bet saugią užuovėją vienai nakčiai, prietemoje skęstančiame šokyje. Režisierė taikliai pagauna jaunatvišką melancholiją, o Karolinos Kildaitės ir Sauliaus Ambrazaičio kuriami personažai yra lipšnūs ir simpatiški. Be to, operatorės Dominikos Pieczulis kamera, tai priartėjanti, tai atsitraukianti, poetiškai atskleidžia filmo vidinį ritmą ir nuotaiką. Kaip Sofija „Hologramos“ pradžioje meluoja apie savo tapatybę, bandydama apsisaugoti nuo įsimylėjimo, taip ir Liepa Eglės Razumaitės filme „Signalo kelias“ gyvena dvigubą gyvenimą. Po didelės sėkmės su ankstesniais darbais, kurių svarbiausias – Kanų kino festivalio konkurse pristatyta „Ootidė“ (2024), Razumaitė naujausioje juostoje pasakoja apie Vokietijoje su mažamete dukra gyvenančią jauną moterį, pragyvenimui užsidirbančią sekso paslaugomis vaizdo skambučių metu. Skurdžią kasdienybę pabrėžianti šiurkšti, grūdėta vaizdo estetika kuria slogią nuotaiką, tačiau filmas taip ir neperžengia paviršinio konflikto lygmens. Dėl to Liepos Maknavičiūtės įkūnijama personažė nesukelia gilesnio atjautos jausmo ir veikiau atrodo apgailėtina nei tragiška. Šią įtampą užfiksuoja ir paskutinis filmo kadras, kuriame Liepa klientui šnabžda raminančius žodžius. Klausantis jų tampa aišku, kad vidutinio amžiaus vyras kitoje ekrano pusėje iš jos ieško to paties, ko ir Liepos dukra – globėjiškumo ir artumo iliuzijos.

Debiutuojanti režisierė Goda Januškevičiūtė filme „Dabartistė“ pasitelkia pasikartojančią mobiliojo ryšio operatoriaus frazę „Su adresatu nėra galimybės susisiekti“ ir paverčia ją netekties simboliu pasakojime apie lietuvę savanorę Noją (Teklė Kavtaradzė), laikinai priglaudusią ukrainietę Juliją. Vis dėlto šis simbolis jau yra tapęs plačiai atpažįstamu, naudotu įvairiuose kūriniuose dar iki Ukrainos karo pradžios. Fragmentiškas pasakojimas, siekiantis artikuliuoti sudėtingas veikėjų vidines būsenas, galiausiai lieka labiau ženklu nei iki galo išplėtota idėja. „Dabartistės“ veikėjos gyvena kitoje, daugeliui nepažįstamoje tikrovėje. Kitiems neprieinamoje erdvėje įsikūrę ir kitos jaunosios režisierės debiutinio filmo „Antrasis miestas“ herojai – keturi laisvamaniški vaikinai, besikarstantys įvairių pastatų stogais. Plati sostinės padangė čia tampa vilties pažadu, kurio taip stinga Januškevičiūtės filme. „Antrasis miestas“ kuriamas lyg šablevičiška tradicija: jame gausu nesurežisuotų akimirkų, veikėjai kartais tiesiogiai bendrauja su kūrybine komanda, jų kalba nefiltruota, gyva. Šiuo filmu režisierė Kristina Savickaitė ne tik sukuria įkvepiančią dokumentinę miniatiūrą apie kitokį Vilnių, bet ir įamžina jaunosios kartos neformalus, kurių gatvėse sutikti beveik neįmanoma, nes jie renkasi aukščiau praeivių akių lygio.

Šioje programoje pristatytam Ado Burkšaičio filmui „Panaši“ teko savotiškas Razumaitės „liūdnųjų kalnelių“ likimas. Lyginant su „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą pelniusiu „Tušinuku“, filme „Panaši“ atvirukiška vizualinė kalba pernelyg greitai iškyla į pirmą planą, o pats pasakojimas, neradęs tvirto dramaturginio atramos taško, išskysta. Gabijos Bargailaitės kuriama jauna aktorė dalyvauja kastinge. Filmą filmuos įtakingas režisierius, kurį įkūnija  Darius Meškauskas, jis apie jo paties pirmą pasimatymą ir neva skirtas asmeniniam archyvui. Situacija netrunka įgauti slidaus, dviprasmiško sandorio formą, tačiau mergina vis dėlto ryžtasi vaidmeniui. Blyškioje fotografijos studijos erdvėje ima suktis iškreipto režisieriaus fantazijų vaizdiniai, tačiau net keista scenų dinamika ir paveiki Meškausko vaidyba neleidžia filmui peržengti fizinio nemalonumo ribos, palieka šleikštulio jausmą, o ne impulsą gilesnei refleksijai.

Nacionalinė konkursinė programa II

Stebint Lauryno Skeisgielos filmą „Liump! Heuriger“, nesunku pasijusti esant ne kino teatro salėje, o meno galerijoje. Tai veikiau konceptuali patirtis nei tradicinis pasakojimas – eksperimentas, kviečiantis stebėti erdvę, kurioje prie vieno vakarienės stalo susėda žmonės ir vabzdžiai. Žmonės čia pasakoja istorijas ne tik vieni kitiems, bet ir vabzdžiams, o šie, regis, klausosi ir reaguoj judesiais bei garsais. Jau filmo pradžioje rodomas vakarienės meniu dar labiau stumteli kūrinį link performatyvaus meno projekto, kuriame svarbesnis pats stebėjimo aktas ir idėja, o ne kino dramaturgija. Tačiau neoninių lempų šviesoje kruopščiai fiksuojami skraidantys gyviai ir stambiais planais rodomi žmonių veidai kuria vizualiai įmantrų, hipnotizuojantį reginį, kurį malonu stebėti net ir žiūrovams, mažiau linkusiems į eksperimentinį kiną ar tarpdisciplininio meno formas.

Stebėjimas tampa svarbiu motyvu ir režisierės Melitos Sinušaitės filme „Tu kaitini mano kraują“, pasakojančiame apie kukliai Aistės Rocevičiūtės kuriamą jaunos merginos draugystę su vyresne choro bičiule, pamažu jai praveriančia duris į svaigias, dar nepažintas suaugusiųjų patirtis. Migloti, tarsi per prisiminimo filtrą matomi filmo vaizdai leidžia kūrybinei komandai sąmoningai tirpdyti ribas ne tik tarp grožio ir vulgarumo, bet ir tarp pagrindinės veikėjos vaikystės bei paauglystės etapų. Nors filme tiesioginių religinių nuorodų nėra, jis subtiliai įsiterpia į platesnį kino kontekstą, pasitelkdamas atpažįstamus motyvus iš kitų juostų apie seksualinę brandą – mergaičių chorą iš „Kaj ti je deklica“ (Urška Djukić, 2025) ar vandens ir baseino simboliką iš Lucrecios Martel „La niña santa“ (2004).

Naujausiame Lino Žiūros filme „Sukūrys“ magnetišką įsimylėjėlių porą Joną ir Niną įkūnija Karolis Kasperavičius ir Sofija Gedgaudaitė. Atskiroje trobelėje, apsuptoje miškų ir pelkių, jie kartu su ekscentrišku Martyno Nedzinsko vaidinamu režisieriumi filmuoja erotišką istoriją, kurioje dalyvauja ir dar viena pora. Kūrybinei komandai, įkalintai laukinės gamtos tamsoje, pamažu ima ryškėti tai, kas buvo nutylėta ar sąmoningai slepiama – pavydas, konkurencija, neįvardyti galios santykiai. Ši įtampa kaupiasi tyliai, kol galiausiai prasiveržia nervingomis, chaotiškomis smurto bangomis. Filmo stiprybė slypi kruopščiai apgalvotose detalėse: lokacijoje, aktorių parinkime ir stambių planų rakursuose. Visi šie elementai nuosekliai veda link bendro tikslo – perteikti pamažu iš kontrolės slystančios, primityvios galios pabudimą.

Veikiami pirmapradės traukos jausmo Vestos Tučkutės debiutinio filmo „Loving“ veikėjai Adela ir Benas niekaip neprasilenkia gyvenimo vingiuose. Juos įkūnijantys aktoriai Saulius Ambrazaitis ir Augustė Ona Šimulynaitė pasižymi ne ką mažesne abipuse chemija nei Jonas ir Nina Lino Žiūros filme „Sukūrys“. „Loving“ veikėjai meilikuojasi lovoje, o Adela pasakoja Benui apie savo sapną, nuolat pertraukiamą fragmentų iš jų pačių meilės istorijos. Toks chronologiškai nenuoseklus pasakojimas paveikiai atskleidžia tarp dviejų žmonių užsimezgusio ryšio geografiją, kuri dažniau būna banguota nei vientisa. Be to, filmas taikliai užfiksuoja meilės kuriamą vakuumą – laikui nepavaldžią erdvę, į kurią įleidžiami tik patys veikėjai ir, tam tikra prasme, šio filmo žiūrovas. Šis artumas sumažina atstumą tarp ekrano ir gyvenimo, tarsi būtų leidžiama trumpam stebėti tai, kas paprastai lieka už uždarų durų.

Režisierius Rinaldas Tomaševičius ne tik dažnai pasirodo savo filmuose, bet ir pamažu užima savotiško nematomo Vilniaus gyvenimo metraštininko vaidmenį. Naujausiame darbe „Po fentanilio“ jis kameros žvilgsnį nukreipia į keturis priklausomybės paliestus žmones, atidžiai stebėdamas jų kasdienybę ir ,regis, tikėdamasis bent iš dalies prisidėti prie jų pastangų išsikapstyti iš bedugnės. Tomaševičiaus filmams būdinga buitiška stilistika čia virsta brutalaus realizmo forma. Kadruose fiksuojamas gyvenimas be filtrų su visa jo pažeidžiamumo ir desperacijos našta. Vis dėlto, nepaisant gausių nesurežisuotų akimirkų, filmas ilgainiui ima varginti, o dramaturgiškai labiausiai išplėtota ir paveiki išlieka tik vieno veikėjo – Jaroslavo – istorija, kuri ir suteikia pasakojimui aiškesnį emocinį bei struktūrinį svorį.

Nedidelėje kino industrijoje, kur kūrėjai nuolat susitinka tose pačiose filmavimo aikštelėse, neišvengiamai cirkuliuoja panašios idėjos, kurios kiekvieno režisieriaus darbuose galiausiai įgyja savitą autorinį braižą. Vis dėlto kasmet trumpametražio kino kūrėjų gretas papildo nauji vardai, atsinešantys savo asmenines patirtis, o ilgamečiai kūrėjai toliau stiprina savo pozicijas, kurdami programą, kurioje įdomu stebėti jau ne tik pavienius filmus, bet ir nuolat besiplečiantį lietuviško trumpametražio kino diapazoną.

Titulinėje nuotraukoje - Melitos Sniušaitės filmo "Tu kaitini mano kraują" kadras.