Kino teatre. Apie svarbesnius klausimus

Istorinė fantazija ir svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“ režisieriui Karoliui Kaupiniui artimas metodas - jo debiutinis „Nova Lituania“ (2019) pasakojo apie atsarginės Lietuvos idėją. Spindintis, įspūdingų erdvių filmas, neatsiejamas nuo tuometinio tarpukario Kauno (arba bent jau vaizdinio, fantazijos, kurią nešiojamės galvoje). Gana simboliškai šių metų žiemą kino teatrus pasiekęs režisieriaus „Badauojų namelis“ jau nuo pirmų kadrų kitoks. Pilki blokai, šaltas koloritas ir uždaros erdvės nieko neslėpdami kalba apie skurdą ir nežinomybę. Netrunka suprasti, kad vizualinę išraišką diktuoja ne tik turinys ir kamerinė forma, bet ir laikas, į kurį filmas nukelia.

„Badautojų namelis“ sugrąžina į 1991-ųjų sausį. Trys Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai kaip atsaką į rusų karių įvykdytą jų darbovietės užgrobimą nusprendžia surengti bado streiką (žiūrovas, žinoma, informuojamas, kad įvykiai ir personažai yra išgalvoti). Filmo, kaip „absurdo komedijos“, apibūdinimas kelia tam tikrų klausimų. Kita vertus, vien jau pati realybės padiktuota ir filmą įkvėpusi medžiaga yra be proto liūdna ir kartu kelianti šypseną (arba gal tiesiog tragikomiška) - juk toks badautojų namelis iš tiesų egzistavo, ir žmonės, užsispyrusiai nenorintys paleisti naujai atkovotos laisvės tame keistame, paradoksų pilname laike, nusprendė tiesiog savo kūnais kovoti prieš ginkluotą agresorių.

Minėjau, kad filmas kamerinis, todėl nebus masuočių su okupantais, o sausio 13 naktis įvyks kažkur lango tolumoje. Tai - gana tradicinis „mažų istorijų didelių istorinių įvykių fone“ formatas. Vis dėlto klausimas apie tai, kur personažai buvo sausio 13, filme iškils ne kartą. Nors personažams šie įvykiai dar per nauji, kad gebėtų juos reflektuoti, jiems šis klausimas yra noro suprasti savo pasirinkimus, pilietinę poziciją ir asmeninę motyvaciją veikti svarbiausių istorinių įvykių fone, dalis (kažkodėl prisiminiau nuostabų Cornelius Porumboiu „12:08 į rytus nuo Bukarešto“, ir nors abiejų filmų lyginti nereikėtų, istorinės sąmonės temos susišaukia). Tad kažkuria prasme ir pats „Badautojų namelis“ atrodo kaip bandymas kontekstualizuoti įvykius tol, kol jie dar tik vyksta, kartu su labai skirtingais jų dalyviais.

Filme susitinka vos keli personažai. Pagrindinė - televizijos diktorė ir pagrindinė mažojo pasipriešinimo iniciatorė Daiva, suvaidinta Inetos Stasiulytės. Ji puikiai atliepia savo kažkuo pasipiktinusios personažės žodžius „aš - ne tik diktorė“, primindama, kad yra ne tik komercinių romantinių komedijų aktorė. Įtikinama vaidyba ir neabejotinai gerai parinktas tipažas. Nuo jos neatsilieka ir kiti ekrano kolegos - televizijos ir radijo direktorius Mykolas (Arvydas Dapšys), penkiaaukštyje su šeima prie namelio gyvenantis ir nusprendęs prie badautojų prisijungti aktorius Sigis (Paulius Pinigis), poezijos skaitovas radijuje (Albinas Kėleris) ir Laisvės lygos disidentas (Algirdas Dainavičius). Tarpusavyje labai skirtingi personažai į badautojų namelį (ir aplink jį) susirenka ne tik ir ne tiek tiek dėl plakatiško patriotizmo, kiek ir dėl asmeninių priežasčių. Todėl po mikroskopu atsiduria jų pačių išgyvenimai su įpintais istoriniais faktais apie prisitaikymą, rezistenciją, disidentų kankinimus. Atsiranda vietos ir tragiškai Artūro Sakalausko istorijai - Daivą vis dar persekioja kaltė dėl sovietų kariuomenėje žuvusio mylimojo. Mykolas - tikras nomenklatūrininkas, galbūt jaučiantis ir vidines abejones dėl padarytų pasirinkimų, tačiau namelio prieglobstį pasirenka iš dalies todėl, kad direktoriaus kabinetas užimtas, o leisti laiko su žmona nesinori. Asmeninių motyvų vedinas namelyje atsiranda ir Sigis, aktorius, idealizuojantis Daivą ir televiziją, naiviai svajojantis apie kiną ir laisvę, bet besiglaudžiantis ankštame bute su savo tėvais, žmona ir naujagimiu. Žodžiu - vienatvės genami ne-herojai, kurių kiekvienas ant pečių velka individualią naštą ir bando surasti bendrystę, gauti vienas kito užtarimą, taip drauge priešinantis neteisybei ir gyvenimo negandoms. Idėja apie viename namelyje atsidūrusius keistuolius, nesimušančius į krūtinę dėl vienintelės tiesos ir didesnio tikslo, ir besitikinčius sulaukti atsakymų, turi savo šarmo (net ir per saviironijos prizmę). Būtent per jų pokalbius, bandymą „apsilaužyti“ kampus užgimsta ir nuoširdžiausias filmo humoras. Vis dėlto koją išpildymui kiša faktas, kad personažai akivaizdžiai sukurti remiantis apibendrinimais, ir jų funkcija yra mažame filme įkūnyti diametraliai priešingus tipažus. Todėl nepaisant to, kad visi jie ekrane tikrai lengvai atpažįstami, tos pačios generalizacijos personažus ir nuskurdina - o galbūt tiesiog pritrūksta laiko ir erdvės (ir tiesiogine prasme - mažai kas vyksta už namelio ribų) atsiskleisti sudėtingesniems jų pustoniams.

Vizualiai filmo laikas atkurtas tiksliai, panašu, reikėjo nemažo atkaklumo ieškant tinkamų interjerų,  o lauko erdves sugrąžinant laiku atgal - ir tai didelis filmo dailininkės Sigitos Šimkūnaitės, kostiumų dailininkės Monikos Vėbraitės nuopelnas. Puikus operatoriaus Simono Glinskio, mokančio būti su personažais ir juos matyti, darbas.

Filmuose įprastai nemėgstu deklaratyvių moralų (o „Badautojų nameliui“ toks ir nepritiktų), tačiau finalinio apibendrinimo, arba tiesiog „įžeminimo“, kuris nepaliktų namelio su jo gyventojais kyboti savų konfliktų ir tiesos paieškų erdvėje, šiek tiek pasigedau. Ypač todėl, kad vykti kitu laiku filmo istorija dramaturgiškai tiesiog negalėtų (tai jau būtų istorija apie kitus žmones, kitus pasirinkimus ir kitas dilemas), o tai, atrodytų, savame šiek tiek įpareigoja. Kita vertus - panašu, kad pats režisierius turbūt ir nesijaučia žinantis vieną teisingą atsakymą apie personažų motyvus ar turintis teisę į jų lūpas įdėti tuos atsakymus, kurių nežino net jie patys. Todėl jis leidžia kelti klausimus apie pasirinkimus ir bendrystę prieš didesnį blogį, net jei iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje daugiau niekas ir nesieja. Ir šie klausimai, net jei jie kyla hipotetinėje realybėje, kartais net svarbesni.