Po premjeros. Muzika, kuri gydo
Videomenininkės ir režisierės Emilijos Škarnulytės filmas „Dykumos garsai“ (2026) prasideda, žinoma, nuo dykumos ir garsų. Kamera sklendžia oru, o kartu su ja - ir žiūrovas. Lėtai žvelgia į sausos žemės tekstūrą, kalvas, stebi pavienius greitkelio keliautojus. Elektroninės muzikos garsų lydima imersija į karštį ir sausrą veikia kaip meditacija, kviečia būti dykumoje, joje paskęsti. Tačiau statikos nebuvimas, nuolatinis judėjimas žada kelionę, tik kol kas dar neaišku, kur ji nuves. Filmo premjeros „Kino pavasaryje“ metu montažo režisierius Mikas Žukauskas sakė, kad čia dykuma veikia kaip ypatinga vieta, lyg ta, kurioje ir pranašai išvysdavo vizijas, todėl filme ji tapo istoriją sujungiančiu mediumu. Iš tiesų į dykumą, ne vien amerikietišką, bus sugrįžtama vėl ir vėl. Tačiau dabar, filmo pradžioje, tai ir yra tik dykuma - gražus akiai vaizdas, po kurį vedžioja operatorės Dianis Vidrascu kamera.
Kai jau imi spėlioti, ką reiškia ši dykumos kelionė, joje pasirodo saksofonu nešina, neįprastu blizgančiu kostiumu pasidabinusi žmogaus figūra. Ir (netikėtai) prabyla užkadrinis balsas - apie Afriką ir tai, kad jos aidai per kartų kartas atsispindi juodaodžių muzikoje. Tampa aišku, kad šį kartą režisierė savo filmui pasirenka naują formą - ir tuo nustebina (visgi verbaliniai pasakojimai jai nėra įprasti). Prieš ketverius metus pasirodęs „Kapinynas“ taip pat buvo meditatyvi kelionė per pasaulį, žmoniją, laiką ir istoriją, tačiau kino akis, stebėtojas filmo vaizdus tyrė laikydamasis atstumo ir laiko perspektyvos. Šį kartą Škarnulytė ima kalbinti savo personažus ir vesti su jais jau kitokį dialogą.
„Dykumos garsų“ centre atsiduria amerikiečių džiazo grupė „Sun Ra Arkestra“. Jos nariai - Abshalomas Ben Shlomas ir Marshallas Allenas - kamerai ima pasakoti, kaip atsidūrė grupėje. Jų pasakojimą Škarnulytė papildo archyviniais kadrais - XX amžiaus antrosios pusės neramumuose paskendusi Čikaga, „Sun Ra Arkestra“ pasirodymai ir ištraukos iš vaizdo klipų.
Keisti muzikantų kostiumai, susižavėjimas Egipto civilizacija ir paraleliai - futuristinėmis mokslinės fantastikos teorijomis, laikant save ne šios žemės gyventojais, iš pradžių kelia šypseną - keistuoliai. Vis dėlto net ir nekurdama sociopolitinės dokumentikos Škarnulytė, jungdama vaizdus ir pasakojimus, atskleidžia kitą šios afrofuturistinės idėjos pusę, ją „įžemina“ kontekste - muzika, grojama „iš vidaus“ (arba, kaip jiems patinka galvoti, transliuojama iš kito pasaulio), tapo būdu kovoti su rasizmu, palaikyti juodaodžių teises. Todėl „Sun Ra Arkestra“ kuriamas naratyvas - tai ne vaikiška fantazija, o filosofija, kuri padėjo ir padeda išlikti.
Kartu su filmo istorija ima keistis ir daug kartų rodomos dykumos vaizdas - ji užsipildo naujomis prasmėmis. Dykuma jungia skirtingus žemynus (o gal net pasaulius), skirtingus istorijos tarpsnius - nuo praeities iki ateities, tampa beore ir belaike erdve, kurioje filmo personažai iš naujo gali kurti savo pasaulį.
Neneigsiu - konteksto nuotrupos, užuominos apie istoriją (man menkai žinomą), kultūrinės kolizijos ir jų refleksija „Sun Ra Arkestra“ kūrybinėje filosofijoje, visas afrofuturistinis judėjimas žadina smalsumą ir kelia klausimus, į kuriuos atsakymų reikės ieškoti jau kitur.
Būdama ištikima savo kūrybinei prigimčiai Škarnulytė pasirenkia kitą kelią - akivaizdu, kad jai filme svarbesnė jausena, vidinis patyrimas, muzikos vibracijos, kuriomis gyvena jos personažai. Todėl ir pagrindinis „Dykumos garsų“ veikėjas - ne grupė ir ne kalbinami muzikantai. Tai menas, muzika, jos prigimtis ir tikslas, kone metafizinis gebėjimas kažką (gero?) duoti pasauliui. Nenoromis tenka prisiminti Ryano Cooglerio „Nusidėjėlius“, kuriuose bliuzas beveik tiesiogine prasme pravėrė pragaro vartus. Tačiau filmo herojai įsitikinę, kad jų muzika - kitokia. Ji gydo, ji neša šviesą, ji gelbėja pasaulį tamsiausiu metu. Stebint energingus ir šviesius (tiek protu, tiek dvasia) filmo herojus tuo patikėti ne taip ir sunku.
Filmo kadras - iš "Kino pavasario" archyvo.
