Kino teatre. Našta būti suaugusiu

Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir režisierė Dovilė Gasiūnaitė vėl sugrįžo į Vilnių. Šį kartą tai nebe saule alsuojantis menininkų ir bohemos miestas („Narcizas“), bet rudeniška retai matomo socialinio paribio erdvė. „Dankos“ pasakojimo centre atsiduria penkiolikmetė Danutė (arba Danka, kaip ją vadina aplinkiniai). Augdama emociškai nebrandžių ir socialinių įgūdžių stokojančių tėvų šeimoje, ji suaugusį asmenį turi atstoti ne tik sau pačiai, bet ir tėvams.

Lietuvių kino reljefe pastaruoju metu režisieriai daugiausia kalba apie save ir savus - jaunus (turbūt?), išsilavinusius, daugiau ar mažiau sėkmingus bendraamžius, matomo miesto gyventojus. Žodžiu - žmones, kuriuos pažįstame, ir tai, be jokios abejonės, nėra joks blogas dalykas.  Tuo tarpu Gasiūnaitė imasi užpildyti esamą spragą esamą socialinių dramų spragą. Jos mūsų kine vis dar retos, kaip ir filmai apie paauglius. Trūkumą veikiausiai nulemia ir temų reiklumas - ambicijos papasakoti sudėtingą, galbūt ir nepatogią istoriją neužtenka; reikalingas temos, personažų ir jų pasaulio išmanymas, antraip nesėkmė bus garantuota (nesunku prisiminti kai kurių dokumentininkų egzaltuotą žvilgsnį į paribio žmones).

Žiūrint į Danutę (puikiai ją vaidina Ula Liagaitė) nekyla abejonių, kad Gasiūnaitė puikiai pažįsta savo kuriamą personažę, žino (o ne įsivaizduoja) jos priešistorę, tipažą, psichologinio portreto štrichus. Gerai pagalvojus, nepaisant labai specifinio pasaulio, į kurį pakviečia „Danka“, šis filmas turbūt atitiktų brandos filmo (coming-of-age) apibrėžimą. Nors jau nuo pirmų kadrų Danutė nėra naivus ar patirties stokojantis vaikas (tokia veikiausiai niekada ir nebuvo), ekrane veriasi jos virsmo į jauną suaugusiąją istorija. Nuo pat pradžių tampa aišku, kad Danutės elgesys neatitinka jos paaugliško amžiaus. Jos nevaikiška branda ir atsakomybė skleidžiasi ir buityje, rūpinantis rūbų skalbimu, vaikiškos lovytės pirkimu, ir per socialinius santykius, grąžinant tėvų skolas ar įsidarbinant indų plovėja. Vis dėlto Danutės, kaip personažės, sudėtingumas, tikrumas slypi būtent kontrastuose, vaike, kuris kartais pasimato už suaugusiojo fasado. Pavyzdžiui, draugės gimtadienio metu Danutė ilgai šokinėja ant batuto - daug nerūpestingumo, naivumo, net pažeidžiamumo telpa šioje scenoje. Simboliška čia tampa ir nuolat pasikartojanti bėgimo prieš atvažiuojantį traukinį scena. Suaugusiųjų taisyklių paisančiai Danutei bėgimas, nutrūktgalviškas adrenalino kupinas poelgis, tampa trumpu išsilaisvinimu iš racionalaus pasaulio, kažkuo, ko ji, siekdama pasirūpinti savais, sau niekada neleis kasdienybėje.

Skurdas filme egzistuoja - Danutės namuose trūksta skalbimo mašinos, o šaldytuvas dažnai tuščias. Tačiau jis netampa filmo epicentru - režisierė jo neestetizuoja ir neromantizuoja. Svarbiais tampa ne finansinis gerbūvis, o sociumas, mentalitetas, nulemiantys, kaip auga Danutė. Čia - ir finansinis neraštingumas gyvenant nuo pašalpos iki pašalpos, ir geresnio gyvenimo užuomina kalbant apie atostogas „ne kokioje Palangoje, o Turkijoje“. Savo socialinį statusą ir jo prasmę, įtaką gyvenimui Danutė puikiai suvokia, todėl ir kaimynų mergaitės vardas - Eleonora - yra anaiptol ne vien gražūs namai ar naujas telefonas, o  kartu  ir geresnio, saugesnio gyvenimo su rūpestingais tėvais pažadas.

Dankos pasaulį režisierė konstruoja aplink savo personažę. Tai veikia - erdvė plečiasi kartu su Danutės pamokomis, nuo namų erdvės, iki mokyklos ir miesto centro, kur Danutė tampa tokių pačių vaikų draugijos dalimi. Trumpai į namus užsukančios socialinės darbuotojos neužtenka įtikinamam portretui (ne tik darbuotojos, bet ir sistemos), tačiau akcentas aiškus - rigidiška socialinių paslaugų sistema dažnai bejėgė ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie balansuoja ties riba. Todėl ir Danutė klimpsta vis gilyn.

Daug filmui duoda pagrindiniai aktoriai - ir jie taip pat Gasiūnaitės, dažnai dirbančios aktorių atrankos režisiere, nuopelnas. Danutės (Ula Liagaitė) ir Vikio (Silvestras Samuolis) veidai, jų kuriami personažai įtikina, ekrane jiems netrūksta organikos.

Vis dėlto sklandžiu buvęs „Dankos“ pasakojimas antroje filmo pusėje tampa klampesnis. Siužetas pradeda kartotis Danutei vis iš naujo susiduriant su pavojinga situacija, tampa neaiški pasakojimo chronologija, siužetas pradeda trūkinėti. Į pasakojimą vis įterpiami stebėjimo kameros įrašai iš gatvės, jie intriguoja, prašosi dar vieno nuotykio, „suvedimo“, tačiau į kilusius klausimus žiūrovui atsakoma painiai.

Pabaigoje filmas nutrūksta. Nesinori sakyti, kad baigiasi be vilties - juk Danutė pagaliau nebe viena. Tik kyla klausimas, ar ji išsilaisvins, ar taip ir liks sukti savo rato kaip narvuose uždarytos pelės laboratorijoje.