Kino teatre. Ir stebuklai

Antras pavasaris – ir „Kino pavasaris“ – kai prisikeliame su dokumentiniu kinu. Šiemet tai Aistės Žegulytės „Dulkės, kaulai ir stebuklai“, pernai tai buvo Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Net abiejų filmų pavadinimuose dulkės ir profanum, stebuklai ir sacrum.

Giedrė ir operatorius Mindaugas Survila su švelniausia šypsena stebėjo vienintelį Lietuvos kaimą, kuriame išlikęs paprotys Velykų naktį budėti prie Kristaus kūno. Nors jauni budėtojai atvirai nėra religingi, tačiau kasmet atsiliepia į reiklų kraštietės kreipinį „savo pareigą žinai?“, o režisierė smalsiai tiria, kaip ritualas veikia ir tikinčiuosius, ir netikinčiuosius.

Aistė su operatoriumi Vytautu Katkum išplėtė samprotavimų erdvę: nuo kasdienybės iki amžinumo, nuo visa ko nykimo ir mirties kaip reiškinio iki noro išsaugoti, kas laiko naikinama, nuo paprasčiausių darbinių judesių iki filosofinių horizontų, į kuriuos įtraukė ir šimtmečiais formuotus Velykų savaitės ritualus, tik jau nebe Lietuvoje, o Ispanijoje, kur religija nebuvo taip nuožmiai persekiota ir drausta.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ – tai tas filmas, kurio didžioji dalis rodoma ekrano apskritime, tarsi gyvenimas vyktų stiklinėje laboratorijos Petri lėkštelėje, o iš tiesų – lyg gyvenimą tyrinėtume per stebuklingą, laikus skrodžiantį žiūroną, per amžinybės suvokimą. Keistas dalykas: filmo pradžios rate mirga sena nebyli kronika su kadaise gyvenusiais vaikais ir jų tėvais, žmonės tiesiog maloniai leidžia laiką, švenčia, žaidžia, o ko toks nerimas apima? Lyg jų laukia kažkas neišvengiamo, kuo jie dar netiki. Ne, ne karas. Neišvengiamas yra išnykimas, atsisveikinimas, išlydėjimas. Galiausiai ir pačios kino juostos gyvavimas baigiasi, vaizdas virsta tik mirgėjimu. O tada kas?

O tada Aistė Žegulytė ir Vytautas Katkus tęsia savo pasakojimą nuo kažko, kas atrodo visai nereikšminga, netgi gana buitiška, nes tai kasdieniškiausia kasdienybė su savais keistumais, net juokingumais. Toji kasdienybė – kol kas neįvardytose valdose, kur tvarkomi... kadaise mirusių miestelėnų palaikai iš bažnyčios kriptos. Čia vyskupas, o čia Stepukas, jaunesnysis brolis, jie iš kilmingųjų, jų mirę kūnai balzamuoti, laikyti sarkofage, todėl išlikę. Toks siužetas teiktų galimybę siaubo filmui: išpakuoti 19-ojo amžiaus miruoliai, skeletai, beveik košmarų vaiduokliai. Panašūs makabriški motyvai matyti ir senovės tapyboje, kuri tapo esminga filmo dalimi. Žegulytė  nebaugina negyvėliais ir jų griaučiais. Mirtis jos filme yra konstanta, kuriai ir nepaprieštarausi, ir pamiršti jos nevalia. Tas liečia ne tik žmonių gyvenimus, bet ir daiktus, kūrinius, o filmo herojais režisierė pasirinko tuos, kurie visą savo gyvenimą paskyrė nykimo pėdsakams tirti ir sugrąžinti į gyvenimą, kas benykstą. Todėl filme savo kasdienius veiksmus atlieka restauratoriai, jiems padedantys mokslininkai ir ne tik jie. Žmonės, žvelgiantys iš praeitų šimtmečių paveikslų taip pat dalyvauja filme kaip lygūs. Jų žvilgsniai! Pala, kas su tom akim sueižėjusiame veido fone, kai vaizdas maksimaliai priartinamas?

Ekrano apskritimas išsiplečia iki įprasto stačiakampio, kai į kadrą įsiveržia be specialiųjų prietaisų nematomi, bet visur esantys  personažai – grybai. Tie, kuriuos vadiname pelėsiais, bakterijomis, mikrobais. Jų augimo vaizdai stambiu planu primena gėlynus, žvaigždynus, šerkšną, plunksnų mišką, o muzikinį kiekvieno grybų rezginio charakterį – skirtingą! - sukūrė kompozitorius Gediminas Jakubka. Su tuo vizualiu ir muzikaliu grožiu filmo žmonės kantriai kovoja. Koks netinkamas žodis šiam atvejui ir šiam filmui! Argi kasdieniškiausioje kasdienybėje kas kovoja. Jie tyliai dirba. Palesina, pavyzdžiui, balandžius, išjungia radiją ir ploniausiu teptuku, taškas po taško sugrąžina paveikslui madonos akies kraštelį, kurį kaži kada nuėdė gražuoliai grybai. Ir jokia užkadrinė informacija niekam netrukdo. Nei herojams, nei žiūrovams.

Po vieno iš grybų šėlsmo ekrano stačiakampyje vaizdas vėl suapvalėja, ir iš to apskritimo tamsos žvelgia šėtonas. Jis turi ką veikti Žegulytės filme? Jis pats yra veikiamas anų plika akimi nematomų personažų ir gyvena tarp vynuogių paveiksle, kuris kaip tik dabar restauruojamas. Štai tokie filmo realybių persipynimai. Mistika ir demistifikavimas tame pačiame kadre. Praeitis žiūri į dabartį, dabartis atkuria praeitį, dialogas amžinas ir įslaptintas. Žegulytė pamėgino panardyti po tą slaptingą laikinumo ir amžinumo vyksmą.

Filmas pina ir netiesioginį pokalbį tarp kultūrų, religinių papročių, ir tai filmo centras, kulminacija. Lietuvoje restauruojamos madonos akis nukelia į Velykų savaitės giesmes ir ritualus Valjadolide. Nors kam čia, tekste, tie geografiniai konkretumai, kai filme jie neryškinami, nebent tik per kontrastą: šviesiau, tyliau ir santūriau šiaurėje, tamsiau, karščiau ir gausingiau pietuose. Vytauto Katkaus kamera Valjadolido gatvelėse pastebi ne tik ritualų eisenas, lėtas ir iškilmingas, bet ir atsitiktines praeives, ramių ramiausiai besibraunančias pro eiseną, kuri tiesiog trukdo jų laisvalaikio maršrutui. Filmo temų ir vaizdų apsupty tokį maršrutų persikirtimą gali suvokti bemaž kaip atkaklų mikroorganizmų skverbimąsi, grybų gijų augimą, kuris netrukus ir skleidžiasi ekrane.

O bendravimas su šventaisiais jaudina dalyvius iš šiaurėje, ir pietuose, ašaros byra ir ties Valjadolido šventovių relikvijomis, ir Lietuvos miestelio bažnyčioje, į kurią sugrąžinamas restauruotas madonos paveikslas. Tik ispanų tikinčiųjų būrius „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ stebi iš atstumo ir tie minios veidai bevardžiai, o apie restauratorę filmo žiūrovų vaizduotė gali sukurti ištisą istoriją, kuri leis suvokti, ką jai reiškia matyti savo atkurtą madoną, sugrįžusią po bažnyčios skliautais. Danieliaus Kokanauskio montažas filmo mikroistorijas dėlioja smulkiais, tarsi nematomais potėpiais, bet su ryškesniais akcentais. Todėl yra motyvų, kurie įsimins kaip visa restauratorės linija arba epizodai su mokslininke, kuri tiria, kokie grybai naikina paveikslus, o jos gimtadienio torto kąsnis tuo metu užaugina tokį bakterijų sodą! Tačiau kaip nutinka, kad ekrano apskritimas nepastebimai išsiplečia iki stačiakampio ir lygiai taip pat paslaptingai sugrįžta atgal į apskritimą, šitai lieka nenupasakojamu fokusu, žinomu tik autoriams. Ir nebandykit „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ pasižiūrėti kompiuterio ekrane. Nesižiūri. Šitam filmui būtinas didelis kino ekranas. Tada jis užburia.

„Dulkių, kaulų ir stebuklų“ gijos ir prasmės auga ir dauginasi kaip ekrano grybų gėlynai. Aistė Žegulytė geba savo filmais (prisimenant ir „Animus animalis“) nusivesti į temas, kurios yra kasdienybės grožio ir absurdo dalys, šiaip jau nepastebimos, neminimos, bet veikiančios. Ar po „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ seanso visur nujausime esant šokančias ir dainuojančias grybų plantacijas? Įsivaizduosime, kad nematoma aktyvi gyvybė pasiglemžia viską viską, kaip filmo pavadinimą pradžioje ir Vladislovo Neveravičiaus tapytą „Atgailaujančią Šv. Mariją Magdalietę“ pabaigoje? Imsime suglumę svarstyti tokio gyvenimo prasmę? O kad ir taip. Filmas kaip hipnozės seansas, gyvenimas po jo kaip grybų pokštas, o tie grybai Petri lėkštelėje, o mes į ją žiūrime per stebuklingą žiūroną.