Ansi laureatai, Sodeikaitės Palaimintas, brolių Quay balsas

Liepos 21-27 d. vykęs tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi (Prancūzija) tradiciškai stebino filmų ir dalyvių gausa, kokia negali pasigirti joks kitas animacijos renginys. Šiemet iš daugiau nei 4000 filmų, kurie buvo atsiųsti atrankai, į konkursines programas pateko 145. Į festivalį iš 118 šalių atvyko gausybė svečių, buvo akredituota 19100 dalyvių. Mugėje MIFA akredituota net 7180 dalyvių.

JAV režisierius Donas Hertzfeldtas laimėjo pagrindinį Ansi „Kristalą“ už trumpametražį filmą „Popieriaus takas“ („Paper Trail“), vaizduojantį žmogaus gyvenimą per užrašus ir atspaudus popieriuje. Šis filmas Sandanso filmų festivalyje jau buvo apdovanotas „Kūrybinės vizijos“ („Creative Vision“) prizu. Režisierius Donas Hertzfeldtas ankstesniais metais dukart buvo nominuotas animacijos „Oskarui“ už filmus „Tai graži diena“ (2012, „It's A Beautiful Day“) ir „Rytojaus pasaulis“ (2015, „World of Tomorrow “).

„Popieriaus takas” – tai iššvaistyto gyvenimo elegija, kurioje panaudota „flipbook“ technika pasakojant apie Stevie Richardsono gyvenimą su kafkiška sinekdocha, kai paprastas antspaudas ar parašas išreiškia visą asmenį. Režisierius supažindina mus su berniuku iš 9-ojo dešimtmečio, kuris mėgsta piešti. Pirmosios kreidelės ar teptuko linijos pradeda gyvenimą ant popieriaus lapo labai chaotiškai ir, atrodo, be jokios prasmės. Netrukus potėpiai transformuojasi į veidukus, žmonių schemas, raides. Ateina suvokimas apie santykius, apie mokyklinio lavinimosi procesą, apie asmeniniuose laiškuose atsiskleidžiančius siekius, apie darbą laikinojo raštininko pareigose.

Šiame filme režisierius Donas Hertzfeldtas pasakoja apie veikėją be jokių įvykių, net neparodydamas, kaip jis atrodo. Filmas be abejo pretenduos į „Oskarą“, ir gal šį kartą autoriui likimas bus palankesnis. Susitikime su režisieriumi išgirdau tokias jo nuostatas: “.Aš manau, kad bet kokiame minimalistiniame kūrinyje žiūrovai save projektuoja į paveikslėlį. Ekrane reikia palikti vietos, kad žiūrovai galėtų egzistuoti. Ir manau, kad dauguma mano darbų yra gana minimalistiniai. Kai dirbu su personažais, mano istorijos gali tapti sudėtingos, mano garso takeliai – sudėtingi. Muzika gali būti labai stipri. Jaučiu, kad ekrane reikia palikti vietos vizualui, kad žiūrovai tiesiog stebėtų, kaip grumiatės patys su savimi. Pažiūrėję šį mano filmą žmonės tai priima kaip išdavystę, klausdami manęs: „Ar tai tik pusė istorijos? Ar tai jūsų gyvenimo patirtis? Ar tai buvo tragedija? Ar gyvenote laimingą gyvenimą? O kas buvo už šio gyvenimo ribų?“ Žinote, man labai nuobodu žiūrėti į kažką, po ko visi išeina iš kino teatro galvodami tą patį. 

Filmo istorija yra gana nostalgiška, bent jau mano kartai. Susimąstau, ar žmonės vis dar naudoja tiek pat daug popieriaus. Taigi… O visi filme panaudoti vaikų piešiniai yra tikri. Iš tiesų, daugelis jų yra mano seni piešiniai, nes mama juos visus išsaugojo. Jie atrodo šiek tiek pageltę. Taip pat šilme yra ir mano tuometinio geriausio dešimtmečio draugo piešiniai, daug metų rinkau jo namų darbus, kol galiausiai sugalvojau šį filmą. Buvau toks – nieko nenorėjau išmesti.”.

 Studentų sukurtų baigiamųjų filmų kategorijoje Ansi „Kristalo“ apdovanojimą pelnė RCA (Karališkosios menų kolegijos) darbas – režisieriaus Laurence'o Thérieno filmas „Kamuolys – veidas“ („Ball Face“). Filme pasakojama apie pradinukę, kuri patiria sporto siaubą ir išgyvena chaotiškas beisbolo rungtynes, ​​atmušdama kamuolį veidu. Istorija apie gyvenimo netikėtumus. Žaidimo pabaigoje mergaitė visiškai pasikeičia. 

Režisierių Valérie Magis ir Rémi Durin filmas „Didysis svajonių peizažas“ apdovanotas Ansi „Kristalu“ už geriausią TV produkciją. Filme pasakojama, kaip vos tik prasidėjus mokyklos pasirodymui, Andrėa paralyžiuojama scenos baimės ir atsisako lipti ant scenos. Ji slepiasi po stebuklingu apsiaustu, kuris nuneša ją į debesyse paslėptus magiškus rūmus. Čia ji atranda drąsos sugrįžti ir stoti prieš publiką.

Režisieriaus Louiso Clichy filmas „Geležinis berniukas“ („Iron Boy“) laimėjo tris prizus: Žiuri prizą, Gan fondo platinimo apdovanojimą ir Ilgametražio filmo žiūrovų apdovanojimą. Filme pasakojama apie dešimtmetį berniuką Kristofą, kuris turi pusiausvyros problemų ir gyvena su ortopediniu įtvaru. Susidūręs su modernizacija, sunkumus patiria jo šeimos ūkis. Kovodamas už nepriklausomybę ir bandydamas atkurti ryšius su tolimu tėvu, jis svarsto apie savo ateitį.

Singapūro, Ispanijos ir Italijos bendros gamybos filmas „Smuikininkas“ (rež. Raulis Garcia ir Ervinas Hano) laimėjo Ansi „Kristalą“ už geriausią ilgametražį filmą. Filme pasakojama, kaip reporteris atskleidžia senstančios smuikininkės gyvenimo legendą ir jos branginamo instrumento paslaptį, atrasdamas pamirštą meilės, karo ir muzikos istoriją, apimančią aštuonis dešimtmečius.

“Palaimintas” ir kiti lietuviški akcentai Ansi

Lietuviškų akcentų buvo ir konkursinėje programoje. Joje parodytas lietuvės Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmas „Palaimintas“, kurį autorė sukūrė Kanadoje. Tyrinėjanti moters ir vyro, motinos ir tėvo santykius režisierė užbaigė dviejų filmų diptiką „Amžinai palaiminti“. Birutė Sodeikaitė pasakojo, kad scenarijus paremtas įvairiais interviu su vyrais, kurių buvo klausiama, ką reiškia būti tėčiu, kokie pasikeitimai įvyksta gyvenime tapus tėčiu. Režisierė sulaukė keistų, kurioziškų, įvairių atsakymų, kartais labai plačių, o kartais ir visiškai lakoniškų bei paprastų. Šių atsakymų pagrindu ji kūrė scenarijų. Režisierė stengėsi pernelyg nesiremti savo patirtimis ir kuo plačiau aprėpti šią temą. Buvo pasirinkti du herojai – bulius ir gyvatė. Anot režisierės, jie turėjo būti visiškai skirtingi, absoliučiai priešingi, niekaip nesutapti. Pirmiausia ji sugalvojo bulių,  o gyvatė atsirado vėliau. Žiūrėdama į plaukuotą stumbrą ar buivolą ji galvojo, koks gyvūnas niekada negalėtų jam patikti. Buvo pasirinktas ovalinis kadro formatas su tikslu, kad žiūrovai aktyviai stebėtų bulių, kad jam būtų nepatogu egzistuoti užspaustame ekrane, kad tiesiog jis netilptų jame. Režisierė siekė pastatyti žiūrovus į stebėtojo ir teisėjo poziciją. Žiūrovai žiūri tarsi pro rakto skylutę ar žiūroną, žiūri ir teisia...

Išvykusi į Kanadą, Birutė Sodeikaitė sužinojo apie finansavimo sistemą, pagal kurią kaip menininkė, ji galėjo teikti paraišką finansavimui. Nusprendusi kurti filmą, ji pasinėrė į eksperimentą, metaforas, poeziją. Filmavimui režisierė išsinuomojo patalpas, surinko visą komandą, žodžiu, įkūrė mažą studiją specialiai filmui. Technines lėlių filmavimo priemones ir įrangą ji jau turėjo. Lėlių karkasus ir lėles gamino pati. O keičiamas galvas su skirtingomis išraiškomis parengė ir su 3D spausdintuvu Lenkijoje atspausdino Birutės kolegė Sylwia Nowak. Jos kartu dirbo ir anksčiau, nuo pirmojo Birutės filmo. Filmo dekoracija – kalnas - buvo pagamintas papjė mašė technika, panaudotas ir smėlis.

Ansi festivalyje vykstančioje MIFA mugėje veikė jungtinis Baltijos šalių stendas „Animated Baltics“, kuriame lankytojams buvo pristatyta Lietuvos animacijos industrija: naujausi filmai, vystomi projektai, animacijos festivaliai, kita svarbi informacija apie mūsų animacijos lauką. Ansi festivalyje dalyvavo Lietuvos kino centro darbuotojų ir gausi animacijos kūrėjų delegacija iš Lietuvos.

Atskirame stende buvo pristatomi studijos „Meinart“ projektai.  Vienas iš labiausiai garsinamų projektų buvo režisierių Meinardo Valkevičiaus ir Šarūno Vyštarto animacinis serialas „Pragaro korporacija“ („Hell Corporation“). Angelai ir demonai įkuria nešventą bendrą įmonę. Tai animuota fantastinė situacijų komedija suaugusiesiems su aštriu, satyriniu požiūriu į valdžią, moralę ir korporacinę kultūrą.

Broliai Quay - vienu balsu

Pasaulinio garso eksperimentinės ir autorinės lėlinės animacijos meistrams broliams Quay Ansi buvo įteiktas „Garbės Kristalas“ už kūrybinio gyvenimo nuopelnus. Stephenas ir Timothy Quay yra identiški amerikiečiai broliai dvyniai, animacijos pasaulyje žinomi kaip broliai Quay arba Quay Brothers. Tarp žymiausių brolių Quay bendradarbiavimo projektų – darbas su Peteriu Gabrieliu. Kanų festivalio Palmės šakelę jie iškovojo su filmu „Krokodilų gatvė“ (1986). Jų filmografija yra labai ilga, kaip ir įvairių tarptautinių apdovanojimų sąrašas. Jie iškovojo pasaulinį pripažinimą tarp meno kūrėjų su filmais, kurie buvo nufilmuoti pagal jų mėgstamiausių rašytojų, Roberto Walserio, Schulzo ar Stanisławo Lemo kūrinius. Šiais metais buvo pristatytos brolių Quay retrospektyvinės programos ir vyko susitikimai su autoriais, kurių metu buvo galima prisiminti ar susipažinti su jų kūryba. Broliai Quay visada kalba vienu balsu. Ansi festivalyje diskusijos metu, kurį moderavo Josephas Wallace'as, broliai Quay šiltai pasakojo apie Norsteiną, Alexeïeffą, Švankmajerį, Borowczyką. Šiemet sutikęs brolius Quay prisistačiau kaip animacijos kūrėjas iš Lietuvos, šalies, kurioje gimė lėlinė animacija.

Broliai Quay sureagavo: „Taip, mes puikiai žinome Vladislavo Starevičiaus kūrybą ir jo indėlį į animacijos istoriją. Mes lankėmės Lietuvoje, kai buvo kuriams dokumentinis filmas „Vabzdžių dresuotojas“, kurio iniciatorė buvo Rasa Miškinytė. Bendradarbiavome ir su „Semafor“ studija Lodzėje, Lenkijoje. Ten filmavome savo filmą. Labai gaila, kad ši studija buvo uždaryta ir, kaip sužinojome vėliau, buvo išvežioti nuostabaus muziejaus eksponatai.“

Broliai Quay apie savo kūrybą susitikimuose ir interviu kalba labai kukliai, pabrėžia bendradarbiavimą kuriant tikrąjį meną.

Broliai Quay sako, kad „animacija – vieniša veikla. Tai iš tiesų tik mudviejų darbas, leidžiamės ten, kur veda intuicija. Suprantame, kad mūsų darbas yra labai nišinis. Jis egzistuoja paraštėse, tai jo vienintelė vieta. Manau, kad taptų įtartina, jei jis taptų pagrindiniu. 1985 m., kai kreipėmės į BFI (Britų kino institutas), jie pasakė, kad norėtų, jog kaip atspirties tašką panaudotume literatūros kūrinį, kad suteiktume jam pasakojimo prasmę. Taigi pasiūlėme Bruno Schulzo „Krokodilų gatvę“, kurioje visiškai nėra naratyvo.

Kitas filmas „Sanatorija po smėlio laikrodžio ženklu“ buvo kuriamas dešimtmečius. Parašėme scenarijų iškart po „Krokodilų gatvės“, bet niekas nesusidomėjo. Galbūt dabar netinkami laikai, kad finansuojančios įstaigos traktuotų literatūrą kaip kažką perspektyvaus animacijos srityje? Tada pasakėme: „Patys pradėsime kurti filmą.“ Devyniolika metų su pertraukomis dirbome prie jo, kol BFI (Britų kino institutas) ir Lenkijos kino institutas skyrė mums biudžetą jam užbaigti. Nepaisant pasaulinės premjeros Venecijoje, jis vis dar nebuvo plačiai išleistas. Bet gal tai ir gerai.

Net jei būna bloga diena ar viskas nesiseka, tai tiesiog priverčia labiau pagalvoti apie savo bendradarbiavimo vertę. Kiekvieną dieną per pietus susėdame, atkemšame butelį vyno, užsirašome pastabas ir vakare viską aptariame. Mūsų darbas – labai kuklus amatas, kuris reikalauja sunkaus darbo ir didelės drausmės. Tai forma, artima maldai. Ir tu negali būti lepūnėlis.

Kūrybai mums reikalinga laisvė, be kurios mes negalėtume kurti. Christopheris Nolanas, kuriam patiko mūsų darbas, užsakė sukurti filmą „Lėlės kvėpavimas“. Jis reikalavo tik vieno dalyko, kad šį darbą nufilmuotume ant 35 mm juosta. Kitkas jam nerūpėjo.

Vis dėlto tokius užsakymus gauti sunku. Lenkijos kultūros institutas Londone paprašė mūsų sukurti trumpą 10 minučių trukmės filmą apie Krzysztofą Kieślowskį, skirtą paminėti 30-osioms jo mirties metinėms. Mums buvo suteikta prieiga prie jo archyvų. Gali būti, kad tai išsivystys į naują filmą. Mes visada ieškome to vienintelio dalyko, kuris iš tikrųjų įžiebtų kūrybą. Kartais tai gali prasidėti ir nuo muzikos. Kompozitoriaus Carlo Orffo sukurtą „Musica Poetica“ atradome Londono bibliotekoje. Dar labai ankstyvas etapas, bet mes jau porą mėnesių gilinamės į šią muziką, ir norime pažiūrėti, kur ji mus nuves.

Nuotraukose - režisierės Birutės Sodeikaitės filmo "Palaimintas" kadras, straipsnio autorius su Donu Hertzfeldtu (1) ir broliais Quay (3), B. Sodeikaitė Ansi festivalyje.

Valento Aškinio archyvo nuotr.