Pokalbis. Laviruojant tarp humoro ir tragedijos

Nauja režisieriaus Andriaus Blaževičiaus ilgametražė vaidybinė juosta „Skyrybos karo metu“ pasiekia Lietuvos kino sales. Filmas atrinktas Lietuvos pretendentu siekti „Oskaro“ nominacijos geriausio tarptautinio filmo kategorijoje, prestižiniame Sandanso kino festivalyje apdovanotas prizu už geriausią režisūrą, keliauja po daugelio šalių, įsigijusių šį filmą platinti, ekranus. Tai jau trečias didelis šio režisieriaus filmas, sėkmingai įtvirtinantis jo autorinį braižą kino pasaulyje.

         Kaip ir ankstesniuose režisieriaus filmuose, žmogiškos dramos vyksta ne abstrakčiame lauke, ne bet kada, o labai konkrečiu laikmečiu. Ką daryti, kai krečianti ekonominė krizė sujaukia gyvenimą, pasakoja „Šventasis“ (2016), kaip išgyventi, kai nerimą dėl artimo sveikatos stiprina artėjančio karo ženklai, matome „Bėgikėje“ (2021), o kai nusprendi skirtis – kitą rytą prasideda karas. A. Blaževičiaus filmai – ne tik žmogiška šiluma ir atjauta sušildytas kasdieninių mūsų dramų stebėjimas, bet ir išgyvento laiko fiksavimas. Kaip tai sekėsi padaryti naujausiame filme „Skyrybos karo metu“ – kalbamės su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi.

– Reklama skelbia, kad Jūsų naujas filmas yra meilės drama.

– Taip, bet aš nesipriešinau, tikrai ten to yra. Tačiau tai nėra svarbiausia filme. Tai labiau tiesiog autorinis kinas apie dabarties būklę arba bent jau vieną iš jos aspektų. Tik nežinau, ar galima taip apibendrintai teigti. Man iš esmės šis filmas apie konformizmą ir apie performatyvų aktyvizmą. Šitos dvi temos man svarbiausios. Todėl labai smagu buvo, kad, kai pasirodė pirmos recenzijos po premjeros Sandanse, būtent tai buvo pastebėta ir įvardyta – performatyvus aktyvizmas. Pats dar nebuvau taip taikliai įžodinęs to reiškinio, bet čia apie tą apsimestinį arba gal net ir nuoširdų darymą, net neįsigilinus, ką darai. Apie tai norėjau sukurti filmą, ir buvo baisu, ar pavyks.

– Mažai liesta tema lietuviškame, o gal ir ne tik kine. Kodėl sudomino šios temos?

– Mane jau seniai erzino, nors gal tai ir ne visai tinkamas žodis, tas feisbukinis aktyvizmas: dėliojimas ženkliukų „palaikau tą ar aną“, „aš vakcinavausi“ ir t. t. O tai dažniausiai niekur kitur neveda, tik prie susipriešinimo – vieni nori dėti ir matyti tą, kiti nenori... Žmonėms tas rodymasis tapo labai svarbus.

– Atsiranda konfliktas tarp būti ir atrodyti?

– Būtent, čia ir yra konfliktas – būti ir atrodyti. Tai man jau seniai kėlė minčių – kodėl mums taip svarbu atrodyti. Ir atsakymo kodėl, iki galo vis tiek nežinau. O kai prasidėjo karas, tie dalykai, mano nuomone, labai greitai išlindo pačiu šlykščiausiu būdu. Karas – siaubingas įvykis, vykstantis šalia mūsų, o atsiranda žmonių, kurie iš to „kuria savo brendą“, kaip sakau. Žinoma, visų pirma, yra labai daug nuoširdaus aktyvizmo ir paramos. Bet tuo pačiu matėsi, kaip, beje, ir per kovidą, kad kai kurie žmonės iš to kyla kaip ant mielių viešojoje erdvėje ir tampa svarbūs bei reikšmingi. Paskutinis taškas, paskatinęs imtis tos temos, buvo atvejis, kai vedžiodamas šunį ryte pamačiau stotelėje plakatą, kuriame skelbiama, kad tokia ir tokia įmonė palaiko Ukrainą. Suprantu, kad intencija gali būti ir gera, bet, visų pirma, reklamuoji save. Vienas dalykas, kai ant parduotuvės pakabini Ukrainos vėliavą, bet kai dedi plakatą mieste su įmonės ženklu – man tai buvo visiškai... Tada dar politinis sluoksnis prisidėjo – prisiminkite Macrono militaristišką aprangą, kopijuojant Zelenskį, visi politikai fotografuojasi su Ukrainos prezidentu, nes reikia išnaudoti jo populiarumą saviems tikslams ir t. t.

Naudojimasis karu, kad taptum kažkaip svarbus, iš esmės filme yra labiau Vyto linija. O kita – nereflektavimas, ką darai, konformizmas, noras patogiai gyventi – yra nukreipta tarsi į turtingąją Europą. Tai, aišku, Marijos linija. Ir man buvo labai įdomu stebėti, kaip tos linijos vystosi.

Manyčiau, čia buvo viena iš priežasčių, kodėl tas filmas surezonavo už Lietuvos ribų, nes daug kas susitapatino, atpažino tą hipokritiškumą, visuomenės susiskaldymą, propagandą. Tai aktualu visur. Tai man ir buvo esminės temos, o kitos tik paliestos, į jas gilinamasi mažiau.

– Bet vis dėlto filmas yra ir poros santykių istorija. Ankstesniuose filmuose irgi gana nuosekliai tyrinėjote vyro ir moters vaidmenis, – nuo visiškai pasiaukojančios herojės „Bėgikėje“ iki „nedėkingos pindos“, kaip ją pavadina vyras, naujajame filme. Įdomu ir tai, kad Jūsų filmuose visada pagrindinės moters vardas visada Marija, o vyro – Vytas, kurį visada vaidina Marius Repšys. Galbūt per tuos pačius vardus ir aktorius atliekate vyro ir moters santykių studiją, tik vis iš kitos perspektyvos?

– Dėl tų pačių aktorių čia, iš esmės, atsiranda savotiškas metažaidimas – kuriamas toks filmo pasaulis, kuriame tie patys Vytai ir Marijos keliauja iš vieno filmo į kitą. Taip pamažu formuojasi tam tikras laiko paveikslas. Per šiuos veikėjų portretus dėliojasi pasakojimas apie mūsų šalį. Todėl ir pasirinkti tokie Lietuvai svarbūs vardai – Vytautas ir Marija. Taip, čia yra apie laiką. Neseniai per Šoblės festivalį pažiūrėjau tą savo pirmą LMTA sukurtą filmuką „Vytautas“, kuriame Repšys vaidino, būdamas antrame kurse. Pamatai ir supranti, kad visus mano filmus kartu sudėjus – ir „Šventąjį“, ir „Skyrybas...“, ir „Bėgikę“, ir tuos trumpus filmus, matai besikeičiantį laiką. Ir tai yra man labai įdomi ir svarbi dalis. Aš tikiu, kad jei man dar pavyks sukurti filmų, tai juos visus kartu sudėjus bus vienas didelis laikmečio portretas.

O dėl lyčių santykių studijos – tai akivaizdu, kad labai keičiasi lyčių vaidmenys, iš to kyla visokie konfliktai. Vyrai turi savų iššūkių, o moterys savų. Abi pusės turi lūkesčių vienos kitoms. Bet dėl tų pasikeitusių vaidmenų tie lūkesčiai dažnai nesipildo. Esam dabar tokioj tarpinėje zonoje ir iš to ateina konfliktai. Įdomūs, man atrodo.

– Neveltui filmo centre – skyrybos.

– Taip, žinoma. Ir dar svarbus momentas, kad tie mano filmų veikėjai visi yra truputį infantilūs, mano nuomone.

– Čia sąmoningai taip darote?

– Sąmoningai. Dėl to dažnai pasišpilkuojam su filmo prodiusere Marija Razgute, nes vis sakau, kad daug mūsų kartos žmonių yra infantiloki, nors mums jau keturiasdešimt metų. Man atrodo, kad tai įdomu fiksuoti, kokie mes esame. Gilios analizės čia tikrai nėra.

Kai buvau Niujorke, patyriau įdomų susitikimą su viena žiūrove, kuri per Q&A nusprendė ne paklausti, o pasisakyti. „Aš išsiskyriau su vyru dėl lygiai tokių pat priežasčių – man buvo neįdomu, nuobodu. susitapatinu su Marija…”. Ir man atrodė, kad ji pasakoja apie įvykius prieš kokius keturiasdešimt metų. „Čia buvo prieš penkiolika metų, man buvo šešiasdešimt penkeri metai, ir tai buvo geriausias mano sprendimas, aš taip tuo džiaugiuosi...” Galvojau: va, prašau... Ir tokiame amžiuje infantilumas nesvetimas.

Noriu, kad filmas kiek erzintų. Man patinka ta keista plona riba tarp humoro ir tragedijos. Įsivaizdavau, kad tą pačią skyrybų sceną mašinoje didesnė dalis žmonių žiūrės kaip rimtą tragediją su minimaliais pasišpilkavimais ir ironija. Bet tuo pačiu įsivaizdavau, kad žiūrės ir kiti žmonės, turintys kitą patirtį, ir jiems gali būti juokinga. Aš to labai noriu, man tas labai imponuoja. Tas labai sąmoningai daroma. Man patinka truputį paerzinti, kad žiūrovas nesijaustų labai patogiai.

Turėjome tokią patirtį Airijoje, kai toje skyrybų scenoje kelios žiūrovės balsu juokėsi, o kiti sutrikę žiūri – nesupranta, kas vyksta. Jos užtilo, o aš sėdžiu ir džiaugiuosi, kad juokėsi, nes norėjau tokios reakcijos. Panašiai buvo su „Šventuoju“-- ilga scena su Dariaus Meškausko vaidinamu darbdaviu, kai Vytas pas jį ateina. Man atrodė, kad tai akivaizdžiai komedijinė scena, bet buvo taip, kad dalis žmonių žiūrėjo ją kaip rimtą, konfliktinę sceną, o kita dalis juokėsi. Bandau laviruoti ir paerzinti žiūrovus.

– Kaip Larsas von Trieras sakė: filmas turi būti kaip akmenukas bate.

– Čia tai tikrai taip. Noriu, kad dauguma scenų turėtų tą tokį dviprasmiškumą. Vieniems atrodys labai rimta, kiti su šypsenėle žiūrės. Kai kuriuos erzins, kai kuriuos palies.

– O atpažinimo momentas Jums svarbus?

– Irgi labai svarbus, tik man atrodo, kad šiame filme reikia drąsos save atpažinti. Jame kamera visada laiko distanciją. Manau, kad tas atstumas nebūtinai padėda susitapatinti su veikėjais, bet gali pastūmėti apmąstymams, ką gi matai. Po to gal ir apie save pagalvosi. Savirefleksijos, empatijos, brandos tikrai trūksta mūsų visuomenėje. Todėl vienas šio filmo tikslų – kad žmonės, žiūrėdami tarsi atsitraukę, lyg iš šalies pamatytų savo veiksmus, poelgius.

– O kokie Jūsų paties santykiai su filmo herojais, atsidūrusiais sudėtingoje skyrybų situacijoje, kai sunku suprasti, kuris čia iš jų geras ar blogas? Smerkiate, teisinate ar tiesiog mylite juos tokius ir tiek?

– Aš juos absoliučiai myliu. Tikrai, labai. Jau skaitant scenarijų, filmo komandos žmonės buvo pasiskirstę, kuris kieno pusėje – Marijos ar Vyto. O aš su jais abiem visiškai susitapatinu, nes abu puikiai suprantu. Ką dar įdomus padaro toks filmavimo būdas, kai iš esmės mes stebime, neiname su kamera arti kurio nors personažo ir nerodome jo dramų ar mikrojudesių veide, -- nė su vienu nenueiname į jo pusę. Labai to nenorėjau.

    Kaip paskui žiūrovai vertina – tai kiekvieno asmeninis reikalas, parodantis, kokioje jis gyvenimo situacijoje, kokios pažiūros, ką galvoja apie santykius, lytis ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui, girdėjau vieną pastabą, kad filme pritempta lesbiečių meilės linija. Gana iškalbinga, nes matyt, jei pakeistume lytį, tokio klausimo nebūtų. Tai labiau išryškina klausiančiojo tam tikrą požiūrį, ir, man atrodo, tai yra labai įdomu.

– Ar filme yra autobiografinių motyvų? Juk Vytas – kino režisierius, praradęs įkvėpimą rašyti naujo filmo scenarijų, minimi kino finansavimo sunkumai ir kitos gerai atpažįstamos kino lauko aktualijos.

– Taip, bet čia tokia maža provokacija. Aš tikrai žinojau, kad žiūrovai manys, jog čia autobiografinis filmas. Bet autobiografijos ten tiek, kad turėjau per pandemiją rašymo krizę, ir kad labai mėgstu leisti laiką namuose. Šiaip šis filmas labiau mano košmarų įsikūnijimas – aš labai bijau nebeturėti darbo, vėl nieko nebesugalvoti...O visos kitos istorijos, detalės – girdėtos, matytos iš gyvenimo. Pavyzdžiui, kad vyrai po skyrybų gyvena automobilyje, pasirodo, iš viso dažna – mūsų pačių kieme vyras taip gyveno kurį laiką.

Kitas dalykas – man labai norėjosi nuleisti ant žemės meno pasaulį, kino menininkų išaukštinimą. Norėjos kiek įmanoma įžeminti, kad tas personažas būtų toks visiškai neypatingas, o ne padebesiais skraidžiojantis. Kad viskas būtų labai žemiška, nes iš tiesų viskas ir yra labai žemiška.

– O kaip su tuo aktorių pasirinkimu šį kartą – tie patys persikūnija į vis kitus Vytus ir Marijas?

– Marius nustebo, kad jam reikės vaidinti režisierių. Bet, man rodos, tuo pačiu ir apsidžiaugė, nors nesakė. Iššūkiai yra reikalingi, ir, matyt, jam irgi norisi vaidinti kažką kitą. Bet jis man skambino iki filmavimo likus gal mėnesiui ir sakė: „Andriukai, na, ar tu tikras... dar filmą aš sugadinsiu... marozas gi aš, gal paimk ką kitą...“. Raminau, kad viskas bus gerai, ir man atrodo, kad tikrai gerai. Pažiūrėsime, kaip bus Lietuvoje, bet užsienyje dėl jo nekilo jokių klausimų.

Su Žygimante buvo kitas niuansas. Ją neramino, ar tokio jauno amžiaus moteris gali užimti aukštą poziciją darbe, taip gerai uždirbti ir dar vaiką turėti... Šitas personažas yra įkvėptas vieno mūsų pažįstamo, kuris, dar trisdešimties nesulaukęs, į pensiją išėjo. Jam užteks to, ką užsidirbo. Tik jis vyras, o kodėl čia negali būti moteris? Nuraminau ją, kad nėra ko jaudintis. Buvo problemiškiau, kai reikėjo sakyti dialogo eilutes apie akcininkus ir tokius reikalus, bijojau, kad skambės dirbtinai, bet vėl – domėjausi, ar taip kalbama toje aplinkoje, sakė – taip gali būti.

– Gal plačiau atskleistumėte savo sumanymą apie šio filmo muziką? Jos yra gana daug, įvairios – nuo baroko kompozitorių kūrinių fragmentų iki populiarių lietuviškos estrados melodijų, o taip pat ir kino klasikos muzikos, turinčios didelį prasminį svorį, bei originalios filmui rašytos muzikos.

– Taip, muzika tikrai čia labai svarbi. Norėjau, kad muzika būtų dar vienas filmo personažas, o ne tik iliustruotų veiksmą ar diktuotų emociją. Ji yra toks trečias pagrindinis personažas, lydintis du kitus. Galvojau, kad reikia, jog ji neatskleistų veikėjų, o būtų labiau apie tą laiką – viskas lūžta, krenta, aplink klaiki vienatvė, viskas išvirsta į chaosą. Muzika kaip personažas – tai man apie tą laiką. Tas laikas kartu atspindi ir veikėjų vidines būsenas.

Svarstydamas apie šio filmo muziką, kažkaip pagalvojau apie paruoštą fortepijoną (prepared piano). Pagalvojau, kad būtų įdomu pabandyti. Jis skamba lyg fortepijonas, bet yra ir kažkas kita. Kai susitikome su čekų kompozitoriumi Jakubu Rataj, jis man sako: „Aš galvoju apie tą paruoštą fortepijoną.“ Sakau : „Aš irgi. Bandom.“

Nedarau taip, kaip dažnas režisierius daro – rašo scenarijų ir jau įsivaizduoja, kurioje vietoje bus muzika. Aš iki pat galo net nežinau, ar muzika iš viso bus. Kai filmas nufilmuotas, tada viskas ir susidėlioja.

Apskritai garsas filme yra labai svarbus. Net įdomu, kiek žmonės tą pastebės. Man atrodo, garsas dažnai yra nepakankamai įvertinamas, ne iki galo suprantama, kaip geras garsas gali daug pasitarnauti filme. Mes tikrai su garsu bandėme gerinti kiekvieną sceną. Kažkokios bendros koncepcijos nebuvo. Tik aišku, garsas turėjo būti realistinis, nieko nedubliavome. Dialogai liko visi tokie, kokie buvo įrašyti, kai kur tik kiti dubliai garso panaudoti. O po to su garsu bandėme išryškinti kokią nors emociją, ar nukreipti dėmesį į kokį nors veikėją, žaidėme su garsiniais fonais. Darėme viską, kad garsas tarnautų pasakojamai istorijai. Mes tikrai labai kūrybingai pažaidėme su garsu, ir mūsų garso režisieriai iš Liuksemburgo buvo laimingi. Dirbome pagrindinėje Liuksemburgo studijoje, kur jie labiau įpratę daryti tokį stereotipinį garsą, ir jiems buvo labai smagu leistis į kūrybinius ieškojimus. Vis bandydavau juos paprovokuoti – ką mes čia galime padaryti, kaip čia tą ar aną padaryti... Ir tada žmonės pradeda galvoti, labai įdomiai gaunasi.

– Šitas filmas man pasirodė sinefiliškas – turiu omenyje, pajutau jame meilę kinui ir tikėjimą jo galia. Ar suklydau?

– Tokius pastebėjimus man labai smagu girdėti. O meilė kinui – ji yra visur ir visada. Bet tam tikros drąsos tikrai reikėjo tą filmą filmuoti, ir turėti vilties, kad kinas vis tik dar gali turėti ambicijų ir galios.

    Tiesą pasakius, čia buvo pirmas mano filmas, kai neturėjau jokių sektinų vizualinių, stiliaus nuorodų. Buvo tiesiog taip – padarėme testinę sceną, man ji nepatiko. Nufilmavome ją klasikiniu būdu – bendras planas, vidutinis, stambus. Supratau, kad reikia viską kitaip filmuoti. Taip ir atsirado toks būdas, kuris yra sąžiningiausias tai istorijai filmuoti.

– Filmą ištiko sėkmė ir pripažinimas. Kaip reaguojate į tai?

– Jei tai būtų anksčiau, kad ir prieš penkerius metus, reaguočiau kur kas stipriau. Kažkas su amžiumi vis tiek atsiranda, kad į viską ramiau reaguoji. Be to, jau supranti, kaip funkcionuoja kino laukas – europinis, pasaulinis, festivalinis. Prisimenu, su „Šventuoju“ viskas buvo kur kas naiviau. Taigi tokia mano reakcija – pasidžiaugi ir einam toliau. Gyvenimas daro savo.

Tik kad labai intensyvus dabar periodas su šiuo filmu, neišeina įsijungti į kitą režimą, toliau kažką planuoti, daryti. O labai to norisi. Ne, viskas gerai, tikrai labai džiaugiuosi... Bet ir klausimų, kaip buvo, taip ir liko – labai daug.

 

Neringa Kažukauskaitė

 

Andrius Blaževičius filmo pristatymo metu JAV, Vytenio Jankūno nuotrauka (titulinis), filmo "Skyrybos karo metu" kadrai (2,4), Marius Repšys, Andrius Blaževičius, Žygimantė Elena Jakštaitė filmo premjeroje Vilniuje, Tautvydo Stuko nuotraukos (3, 5), A. Blaževičius ir Ž. E. Jakštaitė festivalyje Las Palmas, M-Films archyvo nuotrauka (6).