Po premjeros. Ir visi aplink jį
Žmogaus teisėms skirtas „Nepatogaus kino“ festivalis neabejotinai buvo geriausias pasirinkimas dokumentinio režisierių Eimanto Belicko ir Alexandrinos Glagoljewos filmo „Bialiackis | Nepalaužiamas“ (2026) premjerai. Pavadinimas nieko neslepia - filmas skirtas žmogaus teisių gynėjo, Nobelio taikos premijos laureatui baltarusiui Alesio Bialiackio istorijai.
Filmas prasideda be tradicinės įžangos - jokios užsklandos, jokio paaiškinančio teksto, trumpai žiūrovą supažindinančio su filmo personažu. Vietoje to žiūrovas iš karto atsiduria Osle, proteste, kuriame smerkiami branduoliniai ginklai ir švenčiama japonų grupės, reprezentuojančios Hirošimos ir Nagasakio katastrofą išgyvenusias aukas, gauta Nobelio taikos premija. Scena dar kartą pasikeičia, grįžtama į 2022 metus, ir dabar ekrane jau Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalbą sakanti Bialiackio žmona Natalija Pinčiuk - paradoksalu, kad tuo pačiu metu jos vyras vis dar kalinamas Baltarusijoje.
„Bialiackis | Nepalaužiamas“ nėra pati tradiciškiausia biografinė dokumentika, ir šis įspūdis bėgant filmo minutėms tik stiprėja. Žinoma, pagrindinis filmo herojus bus ir parodytas, ir pakalbintas - kaip kitaip? Tačiau čia nėra ilgų tardymų prieš kameras, prašymų prisiminti, paaiškinti, ir net geriausiai Bialiackio filosofiją atspindinčios frazės („nebijokite“) ištariamos kitų lūpomis. Pačių filmo kūrėjų tikslas, panašu, ir nėra nuosekli ir chronologiška viso ilgo disidentiško Bialiackio gyvenimo istorija, tad riboto žinių bagažo žiūrovams (tokiems, kaip aš) teks papildomai pasidomėti jau pasibaigus titrams.
Iš tiesų visą filmo pasakojimą ant savo pečių laiko dvi moterys - jau minėta Bialiackio žmona Natalija ir jo ilgametė kolegė, bendražygė Saša Koulaeva. Tai jos po truputį piešia Bialiackio portretą ir iš įvairių kampų „apaugina“ naratyvą - nuo vestuvių ir pirmų žingsnių žmogaus teisių gynimo srityje iki darbo FIDH (Tarptautinėje žmogaus teisių federacijoje), o tada - iki teismų, įkalinimų, siuntų ir rašytų laiškų į koloniją. Pasakojimus lydi iliustracijos - ir buitinės nuotraukos iš asmeninio gyvenimo, ir archyviniai vaizdo įrašai iš posėdžių salių. Visa tai tarnauja ne tik paties Bialiackio biografijai. Kartu su moterų pasakojimu ryškėja ir šalies, kurioje viskas vyksta ir už kurią vis dar kovoja pats Bialiackis, kontūrai. Dabar su šypsena Koulaevos pasakojamas prisiminimas apie susidūrimą su kalėjimo prižiūrėtoju, pagyrusiu jos rašytus laiškus, ar jos nerimas dėl sulėtėjusios Bialiackio kalbos (o tai, pasirodo, ne ligos, bet ilgalaikės izoliacijos rezultatas) daug pasako apie režimą ir tai, kaip jis veikia, ką gali padaryti su žmogumi. Atsvara režimui tampa Minsko gatves užplūdę protestai - kaip galinga banga, primenanti, kad disidentų darbas nenueina perniek. Nėra sunku suprasti kūrėjų norą parodyti žmogaus teisių problemų globalumą ir tai, kad pats Bialiackis visgi yra pasaulio pilietis. Tačiau tokių paralelių, leidžiančių suprasti filmo herojaus istoriją ją „įžeminant“ konkrečiu laiku ir konkrečioje geopolitinėje zonoje, iš kūrėjų norėjosi daugiau.
Filme spėja pasikeisti daug vietų, laikotarpių, žmonių. Tiek, kad žiūrint ima trūkti vietovardžių ir datų. Pasitikėti žiūrovu svarbu, tačiau kartais tampa neaišku, kas ir kodėl yra rodoma ekrane, ir ar tai - kūrėjų užmačia, ar tiesiog techninė klaida. Pavyzdžiui, kai „Viasna“ bendražygis Leanidas Sudalenka vaikšto po buvusią (?), tuščią įkalinimo įstaigą, apie ją nesuteikiama jokios informacijos. Galų gale kyla klausimas, ar pats personažas, nors jo pasakojimai ir įdomūs, yra tikrai būtinas filmo dramaturgijai. Lygiai, kaip ir vėliau pasirodantis Bahreino žmogaus teisių aktyvitas Nabeelas Rajabas.
Nors, tiesą sakant, šiuose „šalutiniuose“ personažuose slypi dalis (ir gal net didesnė) šio filmo žavesio. Visuose, kurie supa Bialiatskį. Toje didžiulėje bendruomenėje - visuose filme pasirodančiuose bendražygiuose, drauguose, ne lyderiuose, bet eiliniuose darbuotojuose, dirbančiuose žmogaus teisių institucijų aparate. Jie tuoj pat susiburia, jungiasi į nuotolinius skambučius, pasakoja savo istorijas, dalinasi idėjomis, siunčia linkėjimus (žavi finalinė filmo scena) ir labai nuoširdžiai palaiko šių kelių „nepalaužiamų“ entuziastų kovą. Nors patys nei karto neprimena, gal net nesusimąsto, kad jų buvimas lygiai toks pats svarbus.